Merkinėje veikiantis bistro „Šilo kopa“ sulaukia ne tik vietinių svečių, bet ir specialiai papietauti atvykstančių gurmanų.
Valgiaraštis kiekvieną dieną keičiasi, todėl iš anksto net ir neatspėsi, ką skanaus svečiui gali pasiūlyti Edita ir Alma.
E.Matulevičiūtė-Semeniukienė kiekvieną dieną sudaro naują valgiaraštį, tačiau jis keičiasi ne šimtu procentų, nes kartą paruošus gardų patiekalą būtų gaila jį išmesti iš meniu visam laikui.
Jeigu vieną dieną buvo balandėliai, tai kitą – kas nors kita. Bet po savaitės balandėliai vėl gali atsirasti. Dienos patiekalų skaičius taip pat kinta. Vieną dieną pietaujantiems pasiūlomas vienas desertas, kitą – trys, taip pat svyruoja ir sriubų bei šaltųjų užkandžių skaičius. Vienądien buvo vos pora sriubų, o kitą – keturios, jeigu užkandžių buvo keturi, kitą tikėkitės ir šešių.
Patiekalų skaičius priklauso nuo oro sąlygų ir to, kokių šviežių produktų šeimininkės turi. Taip pat valgių įvairovę lemia idėjos ir galimybės paruošti patiekalus. „Šilo kopoje“ patiekalai gaminami rankomis, o ne pasitelkus šiuolaikinius maisto gamybos aparatus. Produktai pjaustomi ir tyrės arba užtepėlės ruošiamos tik rankomis.
„Ir duoną kepame pačios“, – kad prekybos centruose įsigytų produktų bistro nė su žiburiu nerasime, patikino E.Matulevičiūtė-Semeniukienė.
Tad valgiaraštis atitinka sezoninės virtuvės principus, nes patiekalai ruošiami iš to, kokie maisto produktai tuo metu laiku prieinami: kokie užderėjo ir kokių atsirado ant turgaus prekystalio.
Kokie patiekalai patinka bistro savininkėms, tokie bus pasiūlyti ir svečiams.
Edita patikino, kad šeimoje mama visada gamino labai skanų valgį, jai nebuvo lygių. Nenuostabu, kad ir bistro lankytojai giria A.Matulevičienės sukurtus patiekalus, kurių receptai siekia dzūkiškas, žydiškas ir net totoriškas kulinarijos šaknis.
„Nekepame dzūkiškų bandų, nes nesame klasikinės dzūkų virtuvės atstovės. Kadangi Merkinėje gyveno žydai, totoriai, lenkai, rusai, per miestelį keliavo net Krokuvos karaliai, kyla klausimas, kokia yra lietuviška virtuvė? Galbūt Merkinėje buvo verdamos vėžių uodegėlės?
Bet čia nerasite ir XX amžiaus bulvinės lietuviškos virtuvės“, – patikino Edita.
A.Matulevičienė, gyvenanti Druskininkuose, pastaruosius keturiolika metų dirbo nedidelio viešbučio vadove. Lituanistikos studijas baigusi ir viešbučių versle besisukusi moteris nemažai laiko gvildeno mintį apie privatų verslą. 2018-aisiais Merkinėje atvėrė bistro – gurmanišką rojų neskubantiems svečiams.
Tuo, kad dukra taps verslo partnere, motina neabejojo.
„Apie svetimus žmones net negalvojome, nors mano vyras Sigitas, nepaisant to, kad padėjo atsirasti verslui ir remia dabar, neketino dirbti kartu. O dukra – patikimiausia partnerė, supratusi verslo viziją panašiai kaip aš“, – tvirtino Alma.
Motina gyrė dukrą, nes ji – patikima, disciplinuota, atsakinga ir kruopšti. Jų skoniai labai panašūs, todėl kuriant nedidelį šeimos restoraną nereikėjo svetimų patarimų dėl namo eksterjero ir interjero.
„Dėl patiekalų skonio taip pat labiausiai pasitikiu ja“, – atžalai pagyrimų negailėjo mama.
Po Svarstyklių ženklu gimusi A.Matulevičienė pastebėjo, kad svarstymai kartais nuginkluoja ją pačią.
Tuomet ji patarimo klausia dukters. Ji pagal Zodiaką – Mergelė, todėl labai pedantiška visose gyvenimo srityse.
„Mes papildome viena kitą, o stiprybės pasisemiame iš patikimų savo vyrų“, – užsiminė A.Matulevičienė, su sutuoktiniu jau 34 metus gyvenanti kartu ir besijaučianti kaip už tvirtos sienos. Motinos širdis džiaugiasi ir tuo, kad dukra taip pat jaučiasi laiminga sukūrusi savo šeimą.
Edita šeimoje augo ne viena, ji turi brolį Simoną (32 m.). Jis – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos viršininkas, pasekęs tėvo pėdomis. Šeimos galva, dirbęs ugniagesiu, šiuo metu išėjęs užtarnauto poilsio.
Motinai nelengva pasakyti, ar vaikus augino kaip draugus sau, bet stengėsi kartu leisti laisvalaikį, tartis, planuoti ir palaikyti gerą humoro jausmą.
Ar dirbant kartu su dukra nekyla asmeniškumų, nėra trinties? To pasitaiko dažname darbe, tačiau dirbant su svetimais žmonėmis ne visada kolegoms išsakai savo nuomonę, pretenzijas. O motinai ir dukrai dirbant kartu būtų keista nepasakyti tiesos. „Išsikalbame, išsakome savo nuomonę, kad galėtume suprasti viena kitą“, – patikino A.Matulevičienė.
Motina ir duktė vis dar mokosi ne tik dirbti naujoje srityje, bet ir tobulinti darbo santykius. Kartą per savaitę juodvi susėda pokalbio – surengia savotišką pasitarimą ir išsako pretenzijas, savo bei darbuotojų įžvalgas, aptaria darbe iškylančias problemas ir visa tai sprendžia kartu.
Jeigu Edita nesižavėtų savo motina, greičiausiai su ja ir nebūtų dirbusi kartu. Dukrai mama atrodo tobula visose srityse – nuo kulinarijos išmanymo iki aprangos stiliaus. Motinos patarimai ir pasaulėžiūra, dukters akimis, labai teisingi ir jai priimtini.
„Pasitikėdavau ir pasitikiu ja šimtu procentų.
Kai mama pagaliau ryžosi savam verslui, net nekilo abejonių ar klausimų, kas bus jos komandoje. Tai buvo taip natūralu“, – įsitikinusi Vilniaus universitete Europos Sąjungos verslo teisės magistro laipsnį įgijusi E.Matulevičiūtė-Semeniukienė.
Motina ir dukra labai artimos dėl to, kad A.Matulevičienė niekada atžalų neleido į vaikų darželį, juos augino pati.
Nors Edita vaikystėje lankė labai daug būrelių – estetikos mokyklėlę, tautinius šokius, dailės mokyklą, laisvu metu mama jai su broliu sugalvodavo bendros veiklos: kepdavo sausainius, darydavo advento kalendorių, eidavo į mišką pasivaikščioti ar ten rengdavo iškylas.
Ši veikla motiną ir vaikus labai suvienijo, todėl toks šiltas ryšys nuo vaikystės išliko iki šiol.
„Gal tik laiko dabar mažiau, tačiau visada stengiamės su tėvais kalbėti ir dalytis išgyvenimais bei savo naujienomis“, – tvirtino E.Matulevičiūtė-Semeniukienė.
Dukteriai dirbti su motina – didelis privalumas, nes šeimos nariu visada gali pasitikėti, žinai, koks jis, stengiesi palaikyti, motyvuoti. „Tai būtų nepalyginama su kitu verslo partneriu – jis tavęs taip nesupras, kad ir kokie geri būtų santykiai.
Todėl vienareikšmiškai dirbti su šeima yra gera. Nors ir sunkiau atskirti darbo ir šeimos santykių ribą, tai teikia labai daug malonumo“, – įsitikino Edita.
Atžala iš motinos gali nemažai pasimokyti – pirmiausia neatidėlioti darbų, net ir kai būna pavargusi. Mat tokia yra A.Matulevičienė. Taip pat ji labai imli, kūrybinga, kantri ir kukli. Dukteriai tai – gražiausios motinos savybės, kuriomis Edita didžiuojasi.
„Man svarbu, kad svečiai, kuriems labai patinka maistas, komplimentus sakytų tiesiai mano mamai. Tuomet ją pasikviečiu iš virtuvės ir supažindinu su svečiais – neapsakomai malonus jausmas matyti šypseną mamos veide“, – pasakojo E.Matulevičiūtė-Semeniukienė.
Nors A.Matulevičienė nemažai metų vadovavo viešbučiui, jos stiprybė – kulinarija.
Duktė – Europos Sąjungos verslo teisės magistrė, bet svečių aptarnavimo meno išmoko dirbdama Druskininkuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, o galiausiai Vilniuje, kur gavo geriausias svečių aptarnavimo vadovės pamokas ir komandinio darbo pagrindus „Jurgio ir Drakono“ restoranuose.
„Tėvai visąlaik domėjosi gastronomija, vynu, namuose visada buvo galima pavartyti kulinarines knygas, žurnalus, etiketo vadovėlius. Mums visada buvo diegiamos geros manieros, mes lankydavomės restoranuose, tiesiog augome toje sferoje.
Ši sritis apima daug ką – bendravimą, kultūrą, etiketą, gastronomiją, netgi istoriją, madą.
Kuo daugiau žinai, tuo geriau gali dirbti savo darbą, kokybiškai aptarnauti, rasti bendrų temų su svečiu. Man svarbu ne tik nunešti maistą. Tai yra kur kas daugiau – į maisto patiekimą sutelpa visas aptarnavimo mokslas ir menas“, – profesinėmis paslaptimis dalijosi E.Matulevičiūtė-Semeniukienė, 2016 metų pavasarį ištekėjusi už grupės „Žalvarinis“ lyderio Roberto.
Jis taip pat neabejingas kelionėms, muziejams, renginiams, kultūrinėms laidoms ir naujoms gurmaniškoms vietoms.
Todėl žmona visada įsiklauso ir į sutuoktinio pastabas dėl svečių aptarnavimo bei patiekalų skonio. Edita mėgsta sakyti, kad gyvenime ir darbe sėkmė susideda iš detalių. Todėl moteris stengiasi į jas įsigilinti.
