Jei kalbi su veganu, veganizmui paaiškinti jis turi du argumentus. Pirmasis – tai didžiulė meilė visiems, kas turi žemėje akis. Antrasis – gyvūnai maistui auginami prastomis sąlygomis, šeriami visokiais antibiotikais, po to dar žiauriai nužudomi, žodžiu, – prastas maistas.
Kartą pabendravęs su vienu veganu, naktį sapnavau mėsinę, o joje kruviną skerdiką, kuris mojuodamas didžiuliu kirviu, įbridęs iki kelių į kraują, rėkė: duokite man greičiau ką nors nukirsti! Prabudęs pamaniau, kad veganai įtikinėti moka – tad iki vakaro ne tik kad mėsos nepaėmiau į burną, net obuolys, paimtas į rankas, atrodė, verkė: nespausk manęs, man skauda... Tad ką kalbėti apie norą jo atsikąsti?
Kalbant apie mėsą, prekybos centruose perku tik 10 proc. viso kiekio, kurį sunaudoju. Didžiają dalį mėsos perku iš ūkininkų. Skelbimais apie parduodamą skerdieną mirga visas internetas. Daugelis ūkininkų net prideda pažymas, kad paršelį prieš nužudant lankė kunigas, priėmė išpažintį. Arba kelias dienas iki paskerdimo paršelis leido SPA centre, kur puikiai atsipalaidavo ir po tokių procedūrų su malonumu atgulė po peiliu.
Juokas juokais, bet nemačiau nė vieno ūkininko, kuris su pasitenkinimu skerstų savo augintinius. Tiesiog tai gamtoje jau šimtmečius nusistovėjęs ratas.
Nebesiplėsiu su įžanga, nors galėčiau dar daug apie tai prirašyti. Manau, jau supratote, kad apžvalga bus skirta propaguojantiems kitokią mitybą.
„Radharanė“ – nedidelis restoranėlis Kaune, talpinantis apie 20 klientų.
Restoranėlis siūlo paskanauti vegetariško ir veganiško maisto. Ir vienų, ir kitų idėjos panašios – nevalgyti nieko, kas gali mirksėti. Tik vegetarai dar leidžia sau prabangą – pieno produktus.
Jau seniai esu pastebėjęs, kad restoranėlis visada pilnas. Tad specialiai ėjome kiek vėliau, apie 16 valandą, kai pietų metas pasibaigęs, o vakarienės – dar neatėjęs. Bet ir tai vos radome laisvą staliuką.
Kadangi padavėja sukosi viena, supratome, kad užsisakyti teks greitai, ilgai neklausinėjant. Ne dėl to, kad ji nebūtų bendravusi, tiesiog mes matėme, kad mūsų klausimai stabdytų ir taip vos spėjančią suktis merginą. Tad meniu analizavome patys, juolab, kad jau turėjome ir kelias rekomendacijas, ką čia reikėtų paskanauti.
Jei neskaitytum prie patiekalų sudėties, o tik žvelgtum į pavadinimus, negalėtum pasakyti jog šis restoranas propaguoja vegetarų ir veganų virtuvę. Vien pavadinimas „Guliašinė sriuba“ išmuša iš vėžių.
Tad išsirenkame patiekalus ir, klausydamiesi indiškos melodijos garsų, laukiame sriubų, kurios trumpam mus panardins į kitokius mitybos įpročius.
Daržovių sriuba ir guliašinė nustebino jau tuo, kad į jas žvelgiant norėjosi paklausti: ar tik neatnešėte vienodų sriubų? Paskanavęs abiejų nusprendžiau, kad aprašinėdamas aptarinėsiu jas abi iškart. Nes guliašinė pranoko daržovių tik šiek tiek gausesniu prieskonių kiekiu ir sojos rutuliukais. Tai mane nustebino. Maniau, veganizmas ir vegetarizmas turėtų pasižymėti įvairesniais patiekalais iš daržovių. Nes daržovės, neskaitant kruopų, šių mitybos krypčių besilaikantiems žmonėms – lyg ir pagrindiniai patiekalų ingredientai.
Gaila, kad virėjų fantazijos stoka neleido patiekti dviejų skirtingų sriubų. Jei būčiau valgęs vienas, to būčiau ir nepastebėjęs, nes niekad neužsisakau dviejų sriubų. Tad džiaugiuosi, kad mano eksperimentuose vis dar sutinka dalyvauti Katinienė.
Tad apie sriubas. Guliašienė – tai iki skausmo pažįstamas skonis. Tik va tie sojos kamuoliukai niekaip nesugebėjo mane įtikinti, jog jie vaidina mėsos vaidmenį. Čia lyg pradedančiam aktoriui bandyti iškart vaidinti pagrindinę rolę. Tokia įdomi sojos rutuliuko koncistencija – lyg kramtytum kažkokį apvirtą sūroką zefyrą.
Džiugu, kad daržovių sriubos tirštos. Nes kai sultinius su keliomis pasiklydusiomis daržovėmis bando vadinti sriubomis, mane siutina. Čia jos buvo skanios – tirštos, jei neprisiminti fakto, jog jos abi panašaus skonio. Ir tie sojos kukuliukai, kurių mano pasąmonė niekaip nesugretino su mėsa.
Apibendrinant sriubas: pasijutome lyg pas viengungį, kuris, norėdamas pademonstruoti daugiau patiekalų ant stalo, į daržovių sriubą įmetė sojos kukuliukų ir patiekė dvi skirtingas sriubas.
Pagrindiniai patiekalai iškėlė klausimą: ar mes iš tiesų vegetarų ir veganų restoranėlyje? Kur daržovės? Kodėl jų taip mažai prie patiekalo? Kodėl tiek daug ryžių? Negi šie metai paskelbti baltųjų ryžių metais? Kilo daug klausimų dar nepradėjus valgyti.
Bet vėliau klausimai išgaravo. Tiesiog buvo labai skanu. Bent mano valgytas patiekalas mane maloniai nustebino. Panyro sūrio rutuliukai su špinatais buvo pasakiški. Esu skanavęs panyro sūrio, ir jis man dar niekada nėra suteikęs tokių gerų emocijų, kaip valgant šį patiekalą.
Gamindamas patiekalus visada daugiau dėmesio skirdavau sūresniems sūriams, kurie turi stiprius poskonius, ir aplenkdavau šį saldų sūrį. Įdomus, švelnus skonis šiame derinyje su špinatais bei padažu, kuris žvelgiant į nuotrauką, atrodo, turėtų būti riebus, bet taip nebuvo.
Katinienė, valgydama sojų kepsnelius, vis dar skundėsi, kad daržovių mažai, ir kam tiek daug ryžių. Aš ją visiškai supratau, juolab, ir tie kepsneliai tokie, kad geriau derėtų su daržovėmis, o ne su sausais ryžiais.
Ar mums pavyko apgauti save? Ar pavyko įtikinti, kad mes lyg ir valgėme mėsą? Tikrai ne. Bet kad aš užsuksiu į šį restoranėlį ir ne kartą, tai tikrai. Nes aš už šviežų maistą, gaminamą čia ir dabar.
Vertinu 4/5. Iki penketo trūko, kaip ir minėjau, daugiau fantazijos gaminant sriubas, o patiekiant pagrindinius patiekalus reiktų daugiau dėmesio skirti daržovėms, o ne ryžiams.
