Solidaus amžiaus moterys žino tokių kulinarijos paslapčių, kokių neišmoksi jokioje mokykloje.
Tuo įsitikino J.Oliveris, su savo mokytoju Gennaro Contaldo lankęsis įvairiuose Italijos regionuose.
„Kai prieš trejus metus man sukako keturiasdešimt, šis skaičius nenuteikė džiugiai, – prisiminė J.Oliveris. – Po gimtadienio nuolat kartojau sau: „Esu nejaunas, bet dar ir ne senas.“
Panašiu metu mano draugui ir mokytojui italui G.Contaldo sukako 66-eri. Taip pat susimąstyti verčiantis gimtadienis. Pasikalbėję supratome, kad reikia kuo greičiau kur nors išvažiuoti, prasiblaškyti.“
Italiją bičiuliai pasirinko neatsitiktinai. Sicilijoje, Sardinijoje ir kituose saulės, vyno ir gardžiųjų makaronų šalies regionuose virtuvės virtuozai bendravo su solidaus amžiaus šeimininkėmis.
Iš jų J.Oliveris ir G.Contaldo stengėsi sužinoti senųjų patiekalų receptų, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą, bet jau netrukus gali nueiti užmarštin.
„Norėjome išsaugoti tradicijas. Na, ir tiesiog skaniai pavalgyti“, – juokdamasis kalbėjo J.Oliveris.
– Ar buvo sudėtinga prakalbinti Italijos močiutes? – žurnalistai pasiteiravo J.Oliverio.
– Svarbiausia – neskubinti. Juk su filmavimo grupe sujaukėme jų kasdienybę. Jos pasakojo ir apie maistą, ir apie savo gyvenimą.
Su pagyvenusiais žmonėmis reikia būti kantriems – to išmokau bendraudamas su savo močiute.
– Ar ji jums perdavė šeimos receptų?
– Mūsų šeimoje visada visi ruošė valgį. Paprastai močiutė darydavo pupų pudingą. Vasarą jį paskanindavo kriaušėmis ir šparagais, žiemą – kopūstais, aguročiais. Patiekalas – vienas, o variantų daugybė.
Žiemą Anglijoje šalta, tad sotesnio maisto niekada neatsisakome.
– Jūs turite tris dukteris ir du sūnus. Kokį patiekalą dažniausiai ruošiate jiems?
– Jie valgo viską, kas paduodama. Žinau, daugelis tėvų stengiasi vaikams diegti sveikos mitybos įpročius. Atskleisiu jums paslaptį: su makaronais atžaloms galėsite įsiūlyti bet ką, tik tai turi būti patiekiama kaip garnyras.
Tiesą sakant, dėl vaikų valgiaraščio tenka pasukti galvą. Juk esu daugiavaikis tėvas: turiu du paauglius ir tris mažesnius vaikus.
Mažieji mėgsta paprastą maistą. Vyresniųjų pomėgiai kitokie – jie neseniai atrado kinų patiekalus, išbando visokias naujoves.
– Vaikai didžiuojasi, kad jų tėvas yra virtuvės guru Jamie Oliveris?
– Anaiptol! Jie mano, kad esu šeimos gėda. Nė kiek neperdedu.
Neseniai nuėjau į dukters klasės tėvų susirinkimą ir net ten sugebėjau ją nuvilti. Ji pareiškė: „Man taip gėda dėl tavęs!“ Tiesa, nepaaiškino, ką padariau ne taip. Apskritai vyresni vaikai manęs ne itin mėgsta.
Užtat sūnus Buddy mano, kad esu kietas. Kartu važiuojame į žvejybą, konstruojame lėktuvų modelius. Jam tik aštuoneri, tad nusivylimo tėvu etapas dar laukia.
– O ką jūs mėgote vaikystėje?
– Mano tėvai iki šiol turi airišką aludę „The Cricketers“, kurioje dirbau būdamas paauglys. Šios vietos, mėsos, žuvies, desertų kvapas – toks mano vaikystės skonis.
Visas mano gyvenimas bėgo tarp virtuvės puodų ir keptuvių. Kiti vaikai vakarais svetainėje žiūrėdavo televizorių, o aš lindėdavau virtuvėje. Ten niekada nebuvo nuobodu.
– Esate ruošęs pietus buvusiam Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui Tony Blairui. Ar pakartotumėte dabartinei šalies vyriausybės vadovei Theresai May?
– Mielai. Šios moters darbas sunkus, tad kodėl jai nesuteikus malonumo? Bet kuris virėjas prašymą paruošti patiekalą prezidentui ar ministrui pirmininkui laikytų garbe. Juk tokių pasiūlymų sulaukia toli gražu ne kiekvienas.
To niekada nedarau dėl pinigų. Veikiau todėl, kad man įdomus žmogus. Tad dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo nesivarginčiau.
– O dėl Rusijos vadovo Vladimiro Putino?
– Manau, sutikčiau. To nedaryčiau dėl D.Trumpo, nes man bjauru klausytis, ką jis kalba apie moteris. Laimė, JAV prezidentas vargu ar žino apie mano egzistavimą.
– Sakoma, kad virėjo darbas yra labai įtemptas. Sutinkate?
– Esu įsitikinęs, kad vaikus auginančios moterys patiria kur kas daugiau streso. Nuo įtampos kenčia ir chirurgai, ir lakūnai, ir kitų profesijų atstovai.
Kai girdžiu kokį nors virėją skundžiantis, kad jo darbas pragariškas, norisi pasakyti: „Išeik, kam kenti?“ Juk mūsų profesija paklausi, restoranams nuolat trūksta personalo. Ir aš savo komandai nuolat ieškau virėjų.
– Ar dažnai savo ruoštais valgiais palepinate namiškius?
– Stengiuosi kasdien, bet pirmadieniais ir ketvirtadieniais galiu užtrukti darbe. Tiesa, per išeigines žmoną išvaduoju nuo šios pareigos.
Laimė, dabar galiu sau leisti neiti kasdien į darbą. Anksčiau dirbdavau ištisą parą ir visas savaitės dienas. Londonas – brangus miestas, reikėjo uždirbti pragyvenimui.
– Ar išgarsėjęs visame pasaulyje pasikeitėte?
– Manau, likau toks, koks buvau. Turiu šeimą ir būrį bičiulių. Daugelis jų – mokyklos draugai.
– Tikriausiai važinėjate ir metro?
– Žinoma. Bet turiu kur kas malonesnį pasirinkimą – motorolerį. Beje, tą patį, kurį turėjau kurdamas laidą „Nuogas virėjas“ (The Nacked Chef). Šiam motoroleriui jau dvidešimt metų.
Neseniai jo vos nepraradau. Jį pavogė, o paskui kažkas iš draugų pamatė pardavinėjamą internete. Ką gi, teko pirkti savo paties motorolerį!
J.Oliverio patarimai šeimininkėms
* Jei norite, kad prieskoninės žolelės skleistų stipresnį kvapą, jas gerai sutrinkite ir apšlakstykite alyvuogių aliejumi.
* Kad kiaušinių, cukraus ir sulčių masė nesušoktų gumuliukais, ją plakite virš verdančio vandens.
* Nemalonaus svogūnų kvapo neliks, jei juos kepsite ant lėtos ugnies ir šiek tiek pasūdysite.
* Kepamą mėsą apibarstykite miltais – tai padės susiformuoti traškiai plutelei.
Parengė Ona Kacėnaitė
