Gyvendama Portbou Odeta pietus gali valgyti Ispanijoje, o vakarienę – Prancūzijoje. Arba atvirkščiai. Nuo jos vilos iki Prancūzijos sienos – vos vienas kilometras.
„Čia tą pačią dieną galiu mėgautis skirtingomis virtuvės tradicijomis, skirtingu vynu, skirtingomis istorijomis. Tereikia persiristi į kitą kalno pusę – o tai galima padaryti ir pėsčiomis – ir pasimėgauti visiškai kita kultūra. Ispanija ir Prancūzija tikrai labai skirtingos, ir tai atsispindi ne tik stalo kultūroje“, – pasakojo maistu besidominti ir kulinarinį tinklaraštį rašanti O.Kazlauskienė.
– Esate techninės specialybės atstovė. Kaip save atradote virtuvėje?
– Vilniuje vadovaudama tiltų, kelių ir geležinkelių projektavimo įmonei, kurioje dirbo apie 50 darbuotojų, grįžusi po darbo griebdavau peilį ir atsigaudavau kapodama daržoves, mėsą, skusdama bulves ar tarkuodama burokėlius – tuomet atpalaiduodavo ne tik smegenys, bet ir kūnas.
Keliaujant, ragaujant, skaitant augo kulinarinė patirtis. Kilo noras visa tai užrašyti, po to pasidalyti su tais, kuriems įdomu. Taip 2011-aisiais pradėjau tinklaraštį „Cocinarendez-vous“.
„Cocina“, išvertus iš ispanų kalbos, – virtuvė, „rendez-vous“ iš prancūzų – pasimatymas.
Todėl pavadinime manoji meilė Ispanija susitinka su ne ką mažesne meile Prancūzija.
Šių šalių sandūra mane įkvėpė ne tik šiam kulinariniam projektui, bet ir kitiems įdomiems užmojams.
– Kur dabar leidžiate daugiau laiko – Lietuvoje ar Ispanijoje?
– Dalį laiko gyvenu ir dirbu Lietuvoje, kitą dalį – Ispanijoje. Šiais laikais, kai viską galima pasiekti internetu, nebereikia dirbti prisirišus prie vienos darbo vietos.
Taip patogu gyventi ir dirbti kokybiškai. Nenukenčia darbai nei Lietuvoje, nei Ispanijoje.
Dabar kartu su vyru Andriumi kuriame svečių namus žmonėms, kurie neabejingi kalnams, jūrai, žvejybai, tenisui, be abejo, maistui ir vynui.
– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad gyvenate ten, kur atostogos niekad nesibaigia. Kokia jūsų kasdienybė, kuo užsiimate?
– Žiemos sezonu, nors Portbou ir nešalta, bet užpučia vėjas iš kalnų, ruošiame vilą vasaros sezonui – atnaujiname kambarius, tobuliname ir įrengiame terasas, teniso aikštę, sodiname ir tvarkome sodą. Kad atvykę poilsiautojai rastų ne tiktai užburiančią panoramą iš vilos, bet ir švarius, tvarkingus kambarius, jaukią virtuvę, sodą su citrinmedžiais ir apelsinmedžiais, takelius ir terasas.
Be to, kaip minėjau, dirbu su projektais, tad dalį laiko leidžiu Lietuvoje ir tuo esu patenkinta, nes man patinka pajusti pavasarį, žiemą, rudenį, vasarą.
– Kaip gyvenant svetur keitėsi namų virtuvė?
– Perkėlus dalį gyvenimo į Ispanijos šiaurę virtuvė labai pasikeitė. Mūsų šeimos mityboje atsirado labai daug šviežių daržovių, jūrų gėrybių, žuvų. Tai atsispindi ir mano tinklaraštyje.
Gyvendama Lietuvoje pyragų ir tortų nelabai mėgau nei valgyti, nei gaminti, Ispanijoje irgi nelabai kepu.
Bet tokio šviežių daržovių pasirinkimo Lietuvoje tikrai nėra, nebent vasarą ir labai trumpai.
Alyvuogių pasirinkimas čia taip pat užburiantis. Kaip ir aliejaus įvairovė. Skonių receptoriams teko gerai padirbėti, kol suradome mėgstamiausias rūšis.
– Gyvenate tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Ko išmokote iš kiekvienos jų virtuvės?
– Šių šalių virtuvės labai skirtingos. Juokingiausia, kad pervažiavus Prancūzijos sieną iškart – kitas maistas, kita valgymo kultūra.
Lėkštės su šviežiomis jūrų gėrybėmis. Mėsos troškiniai sodrūs, pilni sviesto, sotūs.
Žuvis dažniausiai gausiai aplieta padažais. Ir sūriai visai kito skonio. Prancūzų virtuvė – labai tradiciška ir solidi: griežtai paisoma tam tikros patiekalų sekos, valgymui skiriamas tam tikras laikas.
O Ispanijoje – atvirkščiai: restoranuose gausu mažų užkandžių: nuo žuvies, kroketų, jūrų gėrybių, kukuliukų iki įmantriausių duonos užkandėlių (isp. „pinxtos“), kai ant riekelės sukuriama įmantriausia kompozicija ir deriniai. Be to, ir tradicinių, ir sočių patiekalų.
Sakyčiau, svarbiausias skirtumas tarp šių šalių kasdienės mitybos – prancūzai ištikimi savo tradicijoms, o ispanai tarsi kokie patrakėliai nebijo ir drąsiai eksperimentuoja.
– Abi šios šalys pasižymi virtuvės kultu. Kurios šalies restoranus išskirtumėte?
– Aplinkui Portbou 70 km spinduliu yra net 20 restoranų, turinčių „Michelin“ žvaigždes. Manau, kad jie taip aukštai pakėlė šios vietovės užeigų kartelę, kad net ir paprasčiausioje užkandinėje gausite šviežią, ką tik paruoštą maistą.
Labai žaviuosi Portbou nedidelio šeimyninio restoranėlio „Voramar“, kuris labai sparčiai kopia „Michelin“ link, virėjo darbu. Jo kūrybiškumas derinant ispaniškas tradicijas su moderniomis naujovėmis, rytietiškus skonius su vakarietiškais, kaskart žavi vos pažvelgus į lėkštę, o paragavus norisi melstis visais skonių receptoriais.
Labai linkiu šiam restoranui užkariauti pirmąją „Michelin“ žvaigždę, nes tai tobula vieta ir dienos pietums, ir norint puikiai praleisti vakarą. O svarbiausia – kad kainos visai nesikandžioja.
– Ir pati esate virtuvės žinovė, turinti patirties ir ką pasakyti ne tokioms patyrusioms. Iš kokių šefų mokotės?
– Lietuvoje turiu du mėgstamiausius virtuvės šefus: Martyną Praškevičių ir Vytautą Samavičių, taip pat, be abejo, Liutaurą Čepracką, kurio kursus lankau norėdama pasisemti patirties. Nors dažniausiai esu nelabai pareiginga mokinė ir dalį kursų dėl išsibarsčiusio gyvenimo būdo tenka paaukoti.
Mane žavi šių šefų meistriškumas ir gebėjimas mums įprastus produktus paversti moderniais, įdomiais ir naujais.
Iš ispaniškosios didžiosios mokyklos seku brolius Rocas bei kaimyninio miestelio restorano, kuris turi net dvi „Michelin“ žvaigždes, šefo Paco Perezo šedevrus.
– Kokiais patiekalais lepinate šeimą per šventes, o kokius patiekalus ruošiate paprastomis dienomis, kai, kaip ir visiems, trūksta laiko?
– Jeigu būname Lietuvoje – mityba labiau padrika, nes reikia apibėgti visus klientus ar įstaigas. Pusryčiams suvalgome kokį omletą, virtą kiaušinį ar tiesiog avokadą, pietums, jeigu nevalgome mieste, dažniausiai būna sriuba, kurią išverdu iš vakaro. Na, o vakarienei jau gaminu – salotas, žuvį, mėsą. Dažniausiai gaminu greitą maistą, nes labai tingiu ilgai suktis prie puodų. Todėl mano tinklaraštyje „Cocinarendez-vous“ tikrai nerasite sudėtingų patiekalų.
Savaitgaliais ar per šventes, kai visa šeima susėda prie stalo, pagaminu ką nors įmantresnio: lėtai keptą jautieną, karpį drebučiuose ar sūryme mirkytą vištą. Daug kas priklauso nuo šaldytuvo turinio ir įkvėpimo.
Ispanijoje viskas vyksta lėčiau, laiko mitybai skiriama daugiau, tad ir aš improvizuoju labiau. Nors pusryčiams turime firminį patiekalą. Tai ispaniška bagetė, įtrinta šviežiu pomidoru su puodeliu kavos. Skirtingai nei prancūzai, nevalgome kruasanų, nors vietiniai mielai juos triauškia.
Pietums dažniausiai gaminu žuvį arba mėsą – iš to, ką tą dieną pasiūlė mėsininkas ar žuvies pardavėjas. O vakarais, jeigu neiname su miestelio bendruomene pabendrauti į vieną ar kitą restoranėlį, būna salotos ar šiaip koks daržovių užkandis.
– Ar yra patiekalas, kurį norėtumėte paruošti, tačiau dar nesiryžote?
– Juokaujate. Tokių patiekalų – milijonas. Kaip jau minėjau, man iškepti tortą yra menų menas. Iškepti gal ir galėčiau, bet papuošti – tai jau ojojoj, niekaip neturėčiau preciziškos kantrybės.
Iš saldumynų labai norėčiau iškepti kaneles, beje, net formeles jau nusipirkau.
Iš ispaniškos virtuvės labai noriu išbandyti pagaminti kroketus. Bet kai pagalvoju, kiek daug darbo jie pareikalaus, vis atidedu šį užkandį į šoną. Taip, kad tikrai dar daug yra ką veikti virtuvėje, dar labai daug neišbandytų receptų ir iššūkių.
– Ar pasiilgstate lietuviškų patiekalų? O gal ruošiate juos kaimynams Portbou?
– Gyvendama Portbou labiausiai pasiilgstu raugintų kopūstų su agurkais, burokėlių ir, žinoma, silkės, nes nuo jos esu tiesiog priklausoma. Ispanijoje ji nelabai valgoma – nebent rūkyta ar acte permirkusi. Bandau improvizuoti su vietinėmis žuvimis, bet vis tiek neišgaunu tos mūsų lietuviškos silkės skonio. Niekaip!
Taip pat Portbou man trūksta juodos duonos, bet batonai ir kiti miltiniai nesaldūs kepiniai čia kur kas skanesni, lengvesni. Atrodo, kad net ir figūrai nekenkia. (Juokiasi.)
O vietines Portbou drauges turiu labai daug kuo nustebinti.
Kiekvienas mano atvažiavimas su lauktuvėmis joms – tai tikras paragavimo iššūkis.
Juokėmės, kai mano mama ispanėms įdėjo lietuviškų saldžiųjų grybukų. Miestelio moterėlės ragavo, linksminosi ir stebėjosi, kiek į juos įdėta darbo, kantrybės ir skonio. Nešė kaimynams, draugėms ragauti. Tie grybukai buvo tikras įvykis. Teko pirkti keptuvę, išversti receptą, mokyti jas kepti lietuviškus grybukus.
– Ar apylinkėse, kur gyvenate, daug lietuvių? Yra su kuo pabendrauti lietuviškai?
– Portbou esame vieninteliai lietuviai, nėra jų ir artimiausiuose miesteliuose.
Lietuviai kuriasi arčiau Barselonos ir labiau kurortiniuose miesteliuose, tokiuose kaip Tosa de Maras ar Ljoret de Maras.
Mūsų miestelyje daugumą sudaro prancūziškai ispaniška bendruomenė.
Žinoma, būtų smagu su vienu ar kitu lietuviu paplepėti, išgerti kavos ar pasigaminti vieną kitą patiekalą.
Kepta silkė (receptas iš O. Kazlauskienės tinklaraščio „Cocinarendez-vous“)
Reikės:
1 sūdytos silkės,
50 g šviežių džiūvėsėlių,
40 g sviesto,
1 valg. š. sūdytų kaparėlių,
2 valg. š. krapų,
1 valg. š. degtinės,
grūstų juodųjų pipirų.
Svogūnams marinuoti:
1 raudonojo svogūno
2 valg. š. spanguolių
4 valg. š. raudonojo vyno acto
1 valg. š. cukraus
4 valg. š. vandens
Patiekti:
juodos grūdėtosios duonos.
Šiam patiekalui geriausia naudoti kuo mažiau sūrią silkę su galva. Jeigu ji labai sūri, keletą valandų pamirkykite šaltame vandenyje.
Silkę išvalykite, pašalinkite kaulus, filė supjaustykite duonos riekelės dydžio gabalėliais. Apvoliokite džiūvėsėliuose.
Sviestą sutrinkite su kaparėliais, krapais, pipirais, degtine. Sviestu aptepkite silkę ir kepkite 15 minučių 200 laipsnių orkaitėje.
Svogūną nulupkite, supjaustykite itin plonomis riekelėmis. Užvirkite vandenį, suberkite spanguoles, cukrų, supilkite raudonojo vyno actą. Užvirkite dar sykį ir iš karto išjunkite. Marinatą atvėsinkite iki 50–60 °C ir užpilkite ant svogūnų. Šaukštu juos lengvai paspauskite, kad išsiskirtų sultys ir įsigertų marinatas. Palikite 30–40 minučių marinuotis.
Silkę dėkite ant duonos riekelės, papuoškite marinuotų svogūnų kupeta ir spanguolėmis.
