Negi rekomendavę įstaigą, kuri merdėja, tikitės, kad mano apžvalga padės prisitraukti daugiau klientų? O ką mano tie, kurie rekomenduoja maitinimo įstaigas, kurių nėra matę? Nežinau, bet ši istorija – apie eilinę rekomendaciją, kuri nuvedė mus į visišką nieką.
Bet apie viską nuo pradžių. Įdomus pavadinimas, ilgametė darbo patirtis, bei giriamas kavinės maistas – tokios rekomendacijos patraukė mano dėmesį.
Tad veiksmas vyksta kiek nutolus nuo Kauno, už Karmėlavos, užeigoje „Senas bebras“. Nesu raganius, nespėju ateities, bet kartais vidinis balsas informuoja apie galimus potyrius. Taip nutiko atsisėdus kavinėje ir apžvelgus ne tik interjerą, bet ir pradėjus vartyti meniu. Tuščia didžiulė kavinė, neskaitant vieno užimto stalelio, nesudarė jaukumo jausmo.
Tad susikoncentruojame į meniu. O jį rašė arba mokykloje turėjęs iš lietuvių dvejetą, arba koks ukrainietis, atvykęs į Lietuvą ieškoti darbo.
Nesiplėsiu vardindamas klaidinančią informaciją, paminėsiu tik karštus patiekalus. Meniu minimas bebro sprandinės kepsnys, pasirodo, gaminamas iš kiaulienos. Bebru čia net nekvepia, net senu.
Arba senas bebras, keptas po svogūnų ir morkų patalu. Linksma, ar ne? Prajuokinome ir padavėją, kuri kiek padėjo susigaudyti ir užsisakyti patiekalus.
Pradėkime nuo sriubos. Skambiu pavadinimu „Bebro“ baravykų sriuba už 3 eurus galėtų nustebinti nebent savo patiekimu. Bet ir tai ne mane. Tie duonos „indai“, kuriuos galite valgydami sriubą kartu suvalgyti, galėtų sudominti nebent keletą metų niekur iš namų neišeinantį žmogelį. Manęs tai nestebina, bet kuo toliau, tuo labiau erzina.
Visų pirma – tai jau atsibodę, ir tuo didžiuojasi kas antra užeiga, vadinanti save restoranu.
Antra – valgydamas retai kada užkandu duonos, tad mano „tara“ lieka net nepaskanauta. O tai reiškia, kad maistas metamas lauk.
Na, bet ne indelis mane labiausiai sunervino. Įsiutino mane jo turinys. Sūrus sultinys, kuriame aš neįžvelgiau baravykų net užsidėjęs akinius, buvo apgailėtina sriubos parodija. Tad sriuba tik skambus pavadinimas – o skonio nulis.
Sriubą pakeitė salotos. Žvelgdamas į man patiektas firmines aštrias salotas supratau, kad bebras net nenutuokia, ką reiškia žodis „firminis“. Žvelgiau į tą „šedevrą“ ir mąsčiau, kokie tamsuoliai turi būti žmonės, kad gamindami tai tikėtų būti įdomūs šiais laikais. Kai jau beveik 30 metų atviros valstybių sienos, dauguma išmaišę pasaulį skersai išilgai, o čia žuviai skirtoje lėkštėje patiekia salotas, kurios žuvimi net nekvepia.
Antra – kas ten virtuvėje pas jus jas drabsto? Ir iš kur tokia fantazija? Kas sumąstė šį receptą?
Šlapdešrė buvo tokio perspektyvaus tyro šaltinio vandens skonio, ji būtų puikiai suradusi ryšį su fermentiniu sūriu ir neaiškios kilmės pajuodusiais grybais, jei ne vienas akibrokštas – sauja aitriosios paprikos miltelių. Ji lyg banga nunešė tą dievišką šlapdešrės teikiamą malonumą gomuriui, įnešdama aitrių lūpas ir gerklę deginančių atspalvių.
Liūdna, kad žodį „aštru“ jūs suprantate daug stipriau, nei azijiečiai, gamindami aštrų maistą. Jums žodis „aštru“ yra tada, kai klientas po antro kąsnio sėdi degančiomis lūpomis ir net norėdamas nebeatskirtų fermentinio sūrio skonio nuo to virto kumpio, kurį jūs naudojate šioms „firminėms salotoms“.
Katinienei su vaizdeliu pasisekė kiek labiau. Bet su skoniu praktiškai abi salotos ėjo koja kojon. Pas mane vyravo aštrūs potyriai, o pas ją – sūrūs. Jei jau barstote druską, pasistenkite kad ji pasiskirstytų vienodai, o nepūpsotų salotų viršuje, susimetusi į vieną krūvą. Žodžiu, salotose su traškia vištiena buvo kažkiek valgoma tik pati vištiena.
Užbėgsiu bambantiems už akių tiems, kurie, žvelgdami telefone ar kompiuteryje į mano apžvalgą, liedami putas rėkia, kodėl negrąžinote? Nudžiuginsiu jus – kai padavėja, pamačiusi net pusiau nesuvalgytas salotas paklausė, kas negerai, jai buvo išsakyta viskas, ką jūs, gerbiamieji, prieš tai skaitėt.
Kadangi esu tėvų gerai auklėtas, niekada nebandau nurodinėti, kaip turi elgtis maitinimo įstaigos atstovai, matydami tokį kliento nepasitenkinimą. Kaip sakau – tai jų garbės reikalas: pritaikyti nuolaidą, neįtraukti šio patiekalo į sąskaitą ar „įjungti kiaulės akis“ ir apsimesti, kad nieko nebuvo ir pateikti visą sąskaitą. Kokį variantą pasirinko „Senas bebras“, pamatysite pažvelgę į čekį.
Esu naivus nuo pat vaikystės, tikiu pasakom, loterijomis ir Kalėdų seneliu. Tad ir šiuo atveju tikėjau, kad sulaukę tiek kritikos, bent pagrindiniais patiekalais nenuliūdins.
Tad sulaukęs paskutinio iššūkio savo skrandžiui aš apsiverkiau. Verkiau kaip vaikas, nenuramino net Katinienė. O pravirkdė garnyras mano lėkštėje. Tos naminės salotos mane nubloškė gal 40 metų atgal, kai dar buvo gyvi mano seneliai ir kai močiutė seneliui per šventes prie kotleto įdėdavo būtent tų salotų. O tada aš kaip tik sėdėjau seneliui ant kelių. Tad ačiū šios kavinės virtuvėje dirbantiems bebrams už tuos prisiminimus.
Bet nusišluostau ašaras ir žvelgdamas į tą šedevrą negaliu atgauti žado. Tolumoje girdžiu Katinienę sakančią, jog jai patiekta lašiša perkepta.
Sutinku su jos teiginiu, nes paimto paskanauti gabaliuko nepavyko nuryti, jis voliojosi ir vėlėsi burnoje. Lašiša perkepta, sausa. Kaip sugadinti žuvį, kurią kepti yra lengviau už daugelį kitų? Katinienės pyktį ir nepasitenkinimą aš dar visą kitą savaitę girdėjau kaip „padėką“ už sugadintą dieną.
Ir vėl grįžtu prie man patiekto patiekalo. Iš kur pas jus tokia tragiška fantazija? Kodėl jūs manote, kad per šermenis ar per 90–mečio jubiliejų pateikiamas garnyras gali kažką sudominti?
Į salotas įmaišytas Pekino salotos lapas gal kažkam pasirodys lyg naujų vėjų gūsis lėkštėje, bet tik ne man. Aš pasijutau lyg svečiuose pas žmogų, kuris 50 metų slepiasi nuo pasaulio, ir ne tik nieko nenutuokia apie tai, kokios naujienos šiuolaikinėse virtuvėse, bet ir dar 50 metų nesiruošia tuo domėtis.
Tiesa, ačiū už tai, kad vištienos kepsneliai nebuvo persūdyti. Turbūt visa druska buvo išnaudota sriubai ir salotoms ruošti.
Galėčiau ilgai lieti pykčio tulžį, bet jūs neverti Riebaus katino dėmesio, ir taip jo gavote daugiau, nei galėjote tikėtis. Tad vertindamas jūsų įstaigą su apgailestavimu sakau: gaila, kad žemiau vieneto nėra jokio balo, kuris galėtų perteikti mano patirtus įspūdžius. Tad „senas bebras – miręs bebras“.
Te atleidžia tie, kas laiką leidžia šioje maitinimo įstaigoje, bet man gaila jūsų. Nes maitindamiesi tokiu maistu jūs tik atbukinate savo skonio receptorius, o jau po to ir žibalas gali atrodyti lyg geras vynas.
