Palepina grįžusi iš Panevėžio
Tiesa, šiandien pagrindinė Deimantės mokytoja – už daugmaž šešiasdešimt penkių kilometrų nuo savo dukros.
Baigusi mokyklą D. Lebedytė išvyko studijuoti į Panevėžį. Atlikinėdama praktiką Respublikinėje Panevėžio ligoninėje mergina gavo pasiūlymą baigusi studijas prisijungti prie įstaigos Dienos chirurgijos skyriaus kolektyvo.
Ilgai nedvejodama jauna kėdainietė sutiko su pasiūlymu ir liko gyventi Panevėžyje, tačiau vos tik turėdama galimybę parskuodžia į gimtąjį miestą. Bendrosios praktikos slaugytoja-instrumentatorė praveria šeimos namų duris ir tuoj pat suskumba šeimyną lepinti ir stebinti įvairiausiais kulinariniais siurprizais.
Laisvalaikis – spontaniškas
„Kaip ir kiekvienas, laisvą laiką renkuosi praleisti su tais, kurie man patys artimiausi ir brangiausi. Mano laisvalaikis dažniausiai nebūna iš anksto planuotas – veikiau pasirenkamas spontaniškai: tai prasibėgimas parke, tai „susibėgimas“ su kolegėmis išgerti puodelį kavos ir pasišnekučiuoti, tai kelionė automobiliu, vairuojant ir klausant garsią muziką... Arba pačių brangiausiųjų lepinimas savo gamintais patiekalais, – pasakoja D. Lebedytė. – Gaminu įvairiai, daug ir viską... Išskyrus bulvinius vėdarus. Pati juos valgyti galiu, bet gaminti nedrįstu. Gaminu ir Panevėžyje būdama, ir pas tėvus grįžusi.“
Gamina skaniai ir didelėmis porcijomis
D. Lebedytė pastebi – dažniausiai grįžusi šeimynai gaminanti mėsinius patiekalus, kadangi artimieji šiems ištikimi: kad ir ką iš mėsos paruoši, o jeigu dar – iš vištienos – artimieji bus nepaprastai laimingi!..
„Daug sunkumų ir nekyla, kadangi mano galva nuolat kupina besisukančių minčių ir idėjų. Viskas pavyksta savaime. Niekuomet nenormuodavau nei prieskonių kiekio, nei pačių ingredientų, – pasakoja Respublikinės Panevėžio ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus darbuotoja. – Kuomet šeima didelė, tai ir porcijos didesnės. Nuo mažens susiformavo įprotis pagaminti didesnį puodą – o kas, jeigu netikėtai užsuks draugai ar kaimynai, ir norėsis juos pavaišinti?“
Kaimynų ir draugų traukos centras
Maistą ruošti ne tik mėgstantis, bet ir puikiai to užsiėmimo subtilybes išmanantis žmogus šeimoje – tikras lobis. Šis posakis puikiai tinka ir D. Lebedytei – džiaugiasi ir šeimyna, ir jos draugai, kad yra tokia dukra, sesuo, anūkė, draugė, kuri sugeba suburti visą šeimos, artimųjų, draugų, kaimynų ratą vakarienei, pasišnekučiavimams ar tiesiog pakviečia praverti Lebedžių šeimos duris ką nors naujo padegustuoti ir skonio receptoriais įvertinti.
„Neslėpsiu – šiame reikale aplinkinių nuomonė visuomet yra labai svarbi. Jeigu pagiria, palaiko, nusišypso ir pasako: „Deimukai, na tu ir driokstelėjai!“. Kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų, bet šie žodžiai būna patys geriausi, o mano padėka atgal atskrieja su plačiausia šypsena veide ir klausimu: „Gal pakartoti?“, – juokiasi D. Lebedytė. – Tai man – geriausias įvertinimas ir tuo pačiu metu stimulas, kad galiu sukurti kažką dar gardesnio.“
Tėvams pirmą vakarienę paruošė aštuonerių
Nors didžioji dalis mergaičių vaikystėje regi kruopščiai prie puodų besisukiojančias mamas, ne visos pačios ūgtelėjusios su tokia aistra gamina maistą, kaip D. Lebedytė.
O kaip gi Respublikinės Panevėžio ligoninės darbuotoja pati šitaip stačia galva pasinėrė į maisto ruošimą?
„Nuo pat mažumės mamai norėdavosi padėti. Tai ką nors supjaustyti, tai ką nors susmulkinti, paminkyti ar pamaišyti. Namai būdavo pilni manęs – tai kambaryje, tai virtuvėje su puodais lakstanti, barškanti... Puodai didesni už mane būdavo, bet, svarbiausia, šypsena iki pat ausų, jog galiu pagelbėti mamai, – juokiasi kėdainietė, šiandien savo virtuvės neįsivaizduojanti be sojų padažo bei saulėje džiovintų pomidorų. – Vienas pirmųjų rimtesnių mano „pasisukiojimų“ virtuvėje įvyko man būnant 8-erių, antroje klasėje. Dar ir dabar pamenu, kad buvau namie, sirguliavau, nėjau į mokyklą, aukle buvo paliktas senelis. Gulėti lovoje ir sirgti jau ir mažai būnant nepavykdavo – nuolat reikėdavo veiklos... Sugalvojau, kad galiu tėvams paruošti vakarienę. Senelio prižiūrima bei šiek tiek talkinama priviriau... puodą cepelinų! Kaip ir priklauso, paserviravau stalą staltiesėmis ir servetėlėmis. Tėvai, išvydę aštuonmetės paruoštus garuojančius cepelinus ir papuoštą stalą, tiesiog prisėdo ten, kur stovėję.“
Šedevrai gimsta vienumoje
Panevėžyje gyvenanti kėdainietė D. Lebedytė pripažįsta – ne vargina sukiojimasis virtuvėje, o leidžia jai atsipūsti: „Jei jau gaminu, virtuvėje dažniausiai stengiuosi būti viena. Aišku, pasitaiko išimčių, bet man labiausiai patinka joje sukiotis vienai. Muzikuojant, į ritmą palinguojant ir „vuolia!“ – šitaip gimsta visi mano šedevrai.“
Apelsinų sultyse marinuoti šonkauliukai
Reikės:
1 kg kiaulienos šonkauliukų,
majonezo (pagal skonį),
apelsinų sulčių (pagal skonį),
1 šaukšto medaus,
bulvių,
druskos, pipirų, bulvių prieskonių (pagal skonį), citrinų sulčių, sūrio.
Gaminimas: šonkauliukai sumaišomi su majonezu ir apelsinų sultimis. Dvi valandas marinuojama šaldytuve.
Tuomet bulvės išverdamos puode. Joms beverdant, galima sutarkuoti sūrį – prireiks ruošimo proceso finale.
Išsimarinavę šonkauliukai sudedami į skardą, prieš tai į ją įpylus aliejaus ir šiek tiek vandens. Į skardą sudedami šonkauliukai, bulvės pabarstomos druska, pipirais, bulvių prieskoniais, apšlakstomi šlakeliu citrinų sulčių.
Šonkauliukai kepami apie valandą – tol, kol apskrus. Baigiant kepti, apibarstoma tarkuotu sūriu.
Lašišos kepsneliai su daržovėmis
Reikės:
1 kg lašišos,
citrinos sulčių,
3 česnako skiltelių,
aliejaus,
2 maišelių šaldytų daržovių,
žuvies prieskonių,
sojų padažo.
Gaminimas: lašišą supjaustoma pageidaujamu dydžiu kepsneliams, pašlakstoma citrinos sultimis. Išspaudžiamos česnako skiltelės, pilamas aliejaus šlakelis, viskas lengvai išmaišoma ir paliekama valandai.
Šaldytos daržovės pabarstomos prieskoniais. Į skardą pilamas aliejus, sudedami lašišos kepsneliai, ant viršaus beriamos šaldytos daržovės. Pašlakstoma dar alyvuogių aliejaus.
Skarda dedama į iki 180 °C įkaitintą orkaitę. Kepama apie valandą ar vos daugiau – tol, kol apskrunda lašišos kepsneliai.
Baigiant kepti, galima užpilti sojų padažo ir pakepti dar dešimt minučių.
