Pripažinta stilistė sukasi darbuose ir augina du sūnus. Greitu žingsniu skriejanti per gyvenimą, ji greitakalbe sudėliojo ir atsakymus į meniu.lt klausimus.
– Apie tai, kaip valgyti stilingoje, gražioje aplinkoje kalbama (ir mokoma) garsiau ir daugiau. Agne, ar lietuviai valgo stilingai?
– Mano vyras juokauja, kad gyvenu kažkokiam burbule. Aplink mane esantys žmonės gražiai valgo. Ir gražiai gyvena. Gal taip atrodo todėl, kad atsiduriu tarp tokių žmonių, kurių dauguma ir skaniai, ir protingai valgo, galvoja, ką valgo. Mano galva, tie visi vaizdai, kuriuos mes matome instagrame ar tinklaraščiuose, jie yra tikri. Aš suprantu, kad tas kadras padaromas ne per sekundę, kad užtrunka laiko jį gražiai pateikti, bet aš net neabejoju, kad instagrameriai gražiai ir valgo.
Pavyzdžiui, kepiau orkaitėje vištą, ją buvo galima tiesiog sukarpyti ir sumesti į lėkštę, bet galima padaryti gražių raudonų pomidoriukų salotų su žaliomis gražgarstėmis, ir bus daug gražesnis patiekalas. Man patinka gyventi skaniai ir gražiai. Žmonės stengiasi gražiai gyventi. O kas nenori gražiai gyventi?
– O kaip atrodantys žmonės prisėda prie tos gražios lėkštės? Koks jų stilius? Kokio skonio lietuvių apranga ir stilius?
– Man lietuvių stilius pirmiausia siejasi su ledais – yra labai daug skonių, daug gaivumo, vėsumo, nes tai diktuoja mūsų klimatas. Bet tuo pačiu turiu pripažinti, kad mums būtų sunku pripaišyti tų pilkų cepelinų vardą, kuris kadaise buvo nuskambėjęs. Tenka sutikti daug žmonių, kurie nori keistis arba jau patys yra susiformavę savo stilių ir garderobą ir jie turi įvairių spalvų. Jos nėra ryškios, kaip ispanų, portugalų ar italų, bet jos ganėtinai švelnios ir gaivios, kaip tos ledų spalvos.
O skonis? Jei vienas, tai galbūt kažkoks rūgštesnis, gaivesnis nei saldus ir šiltas. Mėlynės? Šilauogės?
– Agne, užsukime į jūsų virtuvę. Dažnai gaminate? Kokį maistą renkatės?
– Aš nelabai gaminu, gaminu tiek, kiek reikia, bet tikrai ne daugiau. Nesu ta žmona, kuri laukia kas vakarą su garuojančia vakariene. Mes tiesiog visi kartu grįžtame namo, galvojame, ką valgysime. Dažnai valgome mieste, daug laiko praleidžiame sodyboje, kur maistas yra visai kitoks, ten labai daug gaminame lauke – griliai, mėsos, daržovės, žuvys.
Man svarbu, kaip maistas atrodys lėkštėje, visada ant stalo turiu gražius indus, stengiuosi turėti kokią žvakę, ar gražų servetėlių dėklą. Man ne tik estetika yra svarbi, bet ir tai, kas yra lėkštėje: man labai svarbu, koks bus skonis, ar tai bus sveikas maistas. Labai mėgstu salotas. Man skanu žolės, pomidorai, visos traškios daržovės.
Košės – šventas dalykas. Kiekvieną rytą valgau košę. Ir mano šeimos mėgstamiausia košė yra per naktį išbrinkinti grikiai: ryte juos reikia pašildyti, įmaišyti šviežią trintą arba gabaliukais pjaustytą avokadą, šiek tiek druskos. Iki paskutinio grikio suvalgo net vaikai. Labai skanu, maistinga ir iki pietų net nesinori valgyti. Dar darau keksiukus be miltų.
– Papasakokite apie kulinarines patirtis keliaujant.
– Azija! Mirštu dėl visų karių, sriubų, tom yum, kokosinių dalykų. Žiemą keliaujame į Aziją. Nors ir kalbam, kad gal reiktų bandyti ir kitą pasaulio pusę, gal Pietų Ameriką, gal Afriką, gal Australiją, bet mes vis „neatsivalgome“ Azijos.
Italija! Man pikta ant žmonių, kurie sako, kad ten nėra ką valgyti, tik makaronai. Norisi nagus nukapoti ir ausis nutampyti. Italijoje yra tiek daug ką valgyti, net neįmanoma visko išragauti. Ir ten taip skanu! Pagal galimybes bent kartą metuose stengiuosi grįžti į savo studijų miestą Italijoje. Ir apsivalgyti iki išprotėjimo!
Labai mėgstu gerą picą, o ne „primarmaliuotą“ – valgau arba „Margaritą“, arba su vytintu kumpiu ir šviežiomis gražgarstėmis. Būtinai valgau raviolius, labai mėgstu su rikota arba špinatais.
Labai patinka jūrų gėrybės. Buvau Madride rudenį, ten valgiau iki nukritimo ir aštuonkojus, ir kalmarus. Man be galo patinka aštuonkojų salotos su bulvėmis, jas valgo Pietų Italijoje. Jas galėčiau savaitę kasdien valgyti. Man labiau patinka jūros gėrybės nei žuvis. O makaronus su jūros gėrybėmis ir baltuoju padažu su česnaku ir žolelėmis – dievinu.
Studijų laikais gyvenau Florencijoje, Italijoje. Turėjau kavalierių italą, ir mane jis pakvietė į pasimatymą restorane – valgyti jūros gėrybių. Ir aš, lietuvė, man gal 22 metai, sakau, nežinau, ką čia valgyti. Man visai patinka rizotas, su šafranu labai mėgstu. Ir tuometinis vaikinas pasiūlė užsisakyti rizoto su sepija. Neva labai skanu ir pan. O aš, vaikas, nežinau, kas ta sepija. Užsisakiau, atnešė man juodą „bliūdą“ maisto, viskas skanu.
Bet – pirmas dalykas, mano vaikinas genijus: duoti merginai per pasimatymą juodo maisto valgyti, o po to su „budulio“ burna sėdėti.
Antras dalykas – man toks šokas, atnešė lėkštėj juodą daiktą. Skanu, viskas gerai, bet tas netikėtumo momentas. Štai ką žmogus gali padaryti iš norėjimo patikti ir įtikti. Stengiausi mažiau šypsotis, išsiskalavau burną.
– Prisiragavus įvairiausių gėrybių už Lietuvos ribų, turbūt nejučia ir čia ieškome kažko panašaus. Kokiose vietose lankotės Vilniuje? Kokį kavinėse patiekiamą maistą čia renkatės?
– Labai mėgstu indišką maistą ir, mano galva, yra vienas restoranas Vilniuje, kuriame patiekiamas normalus indiškas maistas – jame ir lankausi. Kadangi mėgstame žuvį, ieškome tų vietų, kur galima skaniai jos pavalgyti. Paprastai keptą, be jokių šurum-burum. Dar su vyru lankomės mažose kavinėse, restoranėliuose, kuriuos atidarė tų šalių žmonės – ar italai, ar vietnamiečiai. Stengiamės ieškoti aiškių virtuvių, restoranų, restoranėlių, kurių kokybės rodiklis yra mažas meniu. Daugiausiai penki patiekalai.
Labai norėčiau gero šviežios žuvies restorano. Jau atsibodo užšaldyta žuvis, juk turim savo jūrą. Negi taip sudėtinga atvežti kažką?
Suprantu, kad mes ne italai, ne portugalai, bet juk turim žuvies. Man trūksta jos. Norisi tokio gryno maisto restorano, kur tiesiog ateini į vietą, bedi pirštu į patinkančią žuvį ir ją iškepa. Buvo ir mums patiems tokių minčių atsidaryti restoraną. Nes labai norisi, ir nėra. O gal nerandame?
