„Mian“ – ir Kinija nebe taip toli
Azijos restoranai mūsų šalyje paplitę jau seniai. Atrodo, bene kiekvienas Lietuvoje žino Pekino antienos, traškios jautienos ar sušių skonį. Bet džiugina, kad restoranai nesiliauna mums pristatinėti tikrosios Azijos virtuvės ir atidaroma vis naujų autentiškos kinų virtuvės restoranų.
Pavyzdžiui, gegužę prie Bernardinų sodo atvėręs duris kinų restoranas „Mian“. Jame dirbantis šefas iš Siano regiono pasakoja, kad iš tiesų vienas populiariausių šio Kinijos regiono patiekalų yra makaronai (angl. „noodles“), kurie čia daromi vietoje.
Žymieji „Dan Dan“ makaronai (6,8 Eur) su lėtai gaminamu aštriu kiaulienos faršu arba klasikiniai „Biang Biang“ su aštriu aliejumi (6,8 Eur) faktiškai nėra pagaminti pritaikant lietuviams priimtinesnius skonius, todėl tikrai galima pajusti tikrojo kiniško maisto kulinarinius atspalvius.
Tradicinių europietiškų virtuvių – italų, prancūzų, ispanų, graikų – ir jų kulinarinio paveldo jau tarsi nebepakanka. Restoranų šefai ir savininkai priversti pasukti galvą, ką savo išrankiems ir daug ką mačiusiems klientams galima pasiūlyti daugiau. Taip Lietuvos restoranuose atsiranda išskirtiniai interjerai, tobulas aptarnavimas, ištobulintas meniu ir neįprasti patiekalai.
„Madu“ – Afrikos virtuvė su Amerikos prieskoniu
Vos prieš keletą mėnesių duris atvėrė afrikietiškos modernios virtuvės restoranas „Madu“. Jo pavadinimas išvertus reiškia „Afrikos žmogus“. Restorano steigėjai svarstė, ko dar neturime Lietuvoje, ir suprato, kad niša – afrikietiška virtuvė. Ir jie tai padarė. Skonių ir receptūrų ieškota madinguose Londono afrikietiško maisto restoranuose, o valgiaraštis surinktas iš įvairiausių Afrikos kampelių, nors vyrauja Ganos regiono virtuvė. Iš tiesų tolimas kelias į Vilniaus senamiestį.
Restorano interjeras išskirtinis – jame daugybė kaukių, autentiškų paveikslų bei rankų darbo elementų. Apačioje – naktinis klubas, todėl tai nėra tipiškas restoranas, o daugiau naktinis baras.
MAISTAS: afrikietiška virtuvė, žinoma, nėra mums labai įprasto skonio. Tai nėra aštri virtuvė, patiekalai labai aromatingi ir sotūs. Naudojama daug kalendrų sėklų, muskatų riešutų, imbiero, cinamono, kario, žemės riešutų sviesto. Nustebino, kad meniu galima rasti nemažai patiekalų su krevetėmis, vištiena, žuvimi ir iš tokių pagrindinių ingredientų, kurie yra mėgstami daugybės lietuvių. Tačiau apskritai restorano vadovai teigia, kad afrikietiškas maistas lietuviams dar yra mistika, todėl tenka patiekalų skonį padaryti įprastesnį.
Afrikietiška riešutų sriuba (4,90 Eur) pagal originalų receptą su kalakutiena, daržovėmis, kokosų pienų, įvairiausiais prieskoniais ir dideliu kiekiu žemės riešutų sviesto iš esmės jau suteikė šilumos ir sotumo jausmą. O tai buvo tik pradžia... Pietų Afrikos dešrelė (8 Eur) su modernizuota afrikietiška saldžių bulvių koše nustebino. Atrodytų, jog dešrelė ir Afrikoje bus dešrelė, bet yra kiek kitokia. Skiriasi tekstūra, naudojami prieskoniai, sunku ir apibūdinti – bet jeigu man reikėtų valgyti užrištomis akimis, sunkiai pasakyčiau, jog valgau dešrelę. Prie tokio skonio tikrai reikia priprasti. Taip pat ir dėl troškinių. Vyrauja lengvas saldumas, kurį suteikia nemažai riešutų sviesto, bet kartu jis paryškina pagrindinių komponentų – jautienos ir daržovių skonį.
Bet stebina, o gal ir net ir džiugina, kad tai restoranas su JAV elementais. JAV kulinarinės interpretacijos visuomet žada šventę skrandžiui. Tad čia galima rasti ir mėsainių, ir, svarbiausia, unikalių picų, dėl kurių nors kartą gyvenime tikrai verta pamiršti kalorijų skaičiavimą. Virtuvės šefas šiomis visiškai nerealiomis amerikietiškomis Čikagos picomis išgarsėjo restorane, kuriame dirbo anksčiau. Todėl, nors restoranas buvo uždarytas, labai smagu, kad Vilnius nebuvo paliktas be legendomis tapusių Čikagos picų.
Tokių Lietuvoje ir artimiausiose šalyse tiesiog neįmanoma rasti. Tai yra pica plonu padu, bet su storais kraštais, į kurią patogiai sutalpinama labai daug sūrių ir kitokių gėrybių (pavyzdžiui, čiorisas, malta jautiena, mocarela, grybai). Primena didelį, storą ir labai sotų pyragą.
Mažoje picoje (12,5 Eur) – net keturi šimtai gramų sūrio ir ši „mažytė“ pica yra visas patiekalas dviem, o gal net ir trims (tokiems kaip aš) žmonėms.
Tai yra viena iš tų vietų, kur keliauti verta ne tik dėl noro paragauti dar neragautų afrikietiškų patiekalų, bet dar ir pabandyti įveikti Čikagos stiliaus picą arba prie kokteilio pabūti naktinėje stilingoje Afrikos motyvų įkvėptoje aplinkoje.
„Pachamama Dinner Club“ – Lotynų Amerika su Azijos motyvais
Dar įdomiau, kai japonų virtuvė sujungiama su visiškai kito žemyno – Lotynų Amerikos motyvais. Taip atsiranda Japonijos ir Peru virtuvių sensacija „Nikkei“, kuri šiuo metu laikoma viena didžiausių gastronominių krypčių pasaulio didmiesčiuose. Džiugina, kad tokių egzotinių Pietų Amerikos ir Azijos derinių galime rasti ir Vilniuje.
„Pachamama Dinner Club“ aplinka ir interjeras šioje vietoje iki mažiausios detalės įkvėpti Peru kultūros. Visur naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip bambukas, akmuo. Daug dėmesio skiriama ir apšvietimui, kuris sukuria kiek pa-slaptingą prieblandą ir atmosferą, kuri lyg kviečia užeiti į uolą. Išvertus „Pachamama“ yra „Peru deivė“, todėl apsilankydami šioje vietoje tarsi lankomės pas ją svečiuose – uoloje, kuri, kaip ir dera deivės gyvenimui, tviska subtilia prabanga ir elegancija. Trūkumas – taip apšviestame damų kambaryje mums, žemiškoms deivėms, nėra lengva pasitaisyti savo makiažą.
MAISTAS: Meniu, sudaryto restorano šefo švedo, pagrindas – autentiški Peru patiekalai, tokie kaip „Chaufa“ (kiniškoje keptuvėje paruošti ryžiai su sojų padažu, sezamų aliejumi, pipirais ir kiaušiniu), „Anticuchos“ (Peru stiliaus iešmelis, keptas ant grilio), „Seviches“ (žalia žuvis, marinuota žaliųjų citrinų sultyse), tartarai ir kiti jūrų gėrybių, paukštienos bei mėsos patiekalai.
Ypač efektingai atrodė trijų sevičių derinys (tunas, lašiša ir menkės, lašišos, aštunkojo derinys), patiekiamas dubenėliuose ant ledo (27 Eur). Oranžinė lašiša turi labai subtilų saldumą, kurį suteikia pasifloros, kinkanai – itin Lotynų Amerikos žemyną atspindintis skonis. Tunas su pondzu padažu, granatais, imbieru ir patiekiamu krevečių traškučiu labiau priminė azijietišką virtuvę, o menkės, lašišos ir aštuonkojo derinys su saldžiarūgščio didžiojo greipfruto poskoniu įsiminė dėl skonių gausos.
Valgiaraštyje aptiksite ir tokių tarptautiniais tapusių užkandžių kaip šonkauliukai (8 Eur), džiūvėsėliuose kepti kalmarai (7 Eur) ir ypač patikusios skrudintos saldžios bulvytės su rūkytu sūriu (5 Eur). Gėrimai taip pat įkvėpti Peru egzotinių skonių – mangų, pasiflorų, citrinų.
Bet mūsų komandą sužavėjo desertas. Net per pusmetį, praleistą gyvenant ir keliaujant po Ispaniją, neteko rasti tokių modernių čiurų (7 Eur) kaip čia. Patiektas su aviečių ledais, „Nutella“, sprogstančiais saldainiukais šis klasikinis desertas sužaižaruoja naujomis natomis, nors ir kiek nutolsta nuo tradicinio skonio. Tik galėtų būti kiek didesnis.
Ir reikėtų turėti omenyje, kad „Pachamama Dinner Club“ yra kiek brangesnė vieta už panašaus pobūdžio restoranus.
Bet didžiausias išskirtinumas – tai nėra tipinis restoranas, tai yra vadinamasis „Dining Club“, kur didelė erdvė yra skirta vakarienei, pereinančiai į vakarėlį grojant didžėjui ar gyvai muzikai.
Tokia koncepcija labai paplitusi užsienyje, Londone, Niujorke, bet matome, kad labai pritampa ir Vilniuje. Restoranas dirba tik pusmetį, bet nors čia telpa daugiau negu pusantro šimto žmonių, staliuką nėra lengva gauti. Savaitgalį, bent šiuo metu, rezervacija yra tiesiog būtina.
„Leyla“ – pažintis su Libano virtuve
O jeigu po vėlyvo pasisėdėjimo su draugais ar linksmybių naktiniame klube vis dar norisi ypatingų ir neįprastų skonių, galima keliauti į libanietiško maisto restoraną „Leyla“, kuris dirba net iki šešių ryto. Iš esmės į jį galima, netgi rekomenduojama keliauti ir per pietus. Nes autentiška Libano virtuvė turi daug ką pasiūlyti.
Kaip teigia savininkas Fadi, Libano virtuvė turi labai tvirtas tradicijas ir yra turiningos skonių paletės. Tačiau atidaręs restoraną Lietuvoje Fadi nemažai ką pritaikė ir lietuvių skoniui. Pavyzdžiui, dėl karšto klimato sriuba Libane nėra populiari, o lietuviai pietums jos prašo, tad tenka improvizuoti. „Žmonės Lietuvoje tikrai domisi kitų kultūrų maistu, tačiau vis tiek nori įprastų sau skonių – nenori naujų prieskonių, daug druskos. Nors tai būdinga Libano virtuvei“, – teigia Fadi.
Užsisakę libanietiską sumuštinį žmonės tikisi, kad tai bus lietuviams priimtinas kebabas. O tai visai kas kita.
Jau dvejus metus veikiančio restorano aplinka – paprasta, kiek primenanti namus. Erdvė nėra didelė, bet viskas dvelkia Libano kultūra. Nemažai akcentų, atvežtų tiesiogiai iš Beiruto, pavyzdžiui, kaip pagrindinis sienų elementas – tradicinis libanietiškas kilimas. Restorano vieta patogiai pasiekiama, o jeigu nesinori valgyti restorane, libanietiškas maistas gali būti pristatytas ir į namus. Svarbu, kad už patiekalus permokėti tikrai nereikia, su Libanu susipažinti galime už labai priimtiną kainą.
MAISTAS: Mėsos pasirinkimas čia puikus, bet dauguma patiekalų – vegetariški ir net veganiški. Geriausias būdas susipažinti su Libano virtuve – užsakyti vieną iš rinkinių „Me-zze“. Net sunku pasakyti, kuris padėklas įdomesnis. Užsakius vegetarišką galima paskanauti ryžiais įdarytų vynuogių lapų, minkštutėlio trintų avinžirnių humuso, žymiųjų „Leyla“ falafelių, nuostabių švelnaus skonio keptų žiedinių kopūstų, grilintų baklažanų užtepėlės „Baba Ghanoush“, česnakais gardintų rudųjų pupelių „Fou“, šviežios libanietiškos duonos, išskirtinių šios virtuvės padažų ir kitokių gėrybių (25 Eur).
Mėsos rinkinį sudaro minkštutė marinuota grilinta „Tawouk“ vištiena, smulkiai pjaustyta jautiena „Shawarma“, avienos faršo šašlykas ir, žinoma, jų žymieji humusas, užtepėlės bei salotos. Mėsėdžiai tikrai įvertins mėsos šviežumą ir švelnius, aromatingus marinatus, o vegetarai tikrai turės kuo pasimėgauti.
Libano virtuvė nėra aštri, bet čia naudojama daug prieskonių ir jie turi būti vietiniai, nes kitaip, kaip sako Fadi, maisto paruošti nepavyks, todėl daugybė dalykų vežama iš Libano. Pavyzdžiui, falafelių prieskonis sudaromas iš keturiolikos ingredientų (kurių niekas niekada neatskleis) ir turi būti tik iš Libano. Kitas restorano pasididžiavimas – išskirtinio skonio ir tekstūros humusas.
Avinžirniai, kurie naudojami jam gaminti, turi būti taip pat tik libanietiški, nes tik ten yra pakankamai saulės ir drėgmės, reikalingos tobulojo humuso pagrindui. Tuos, kurių yra Lietuvoje, tenka daug ilgiau mirkyti, nes jie per daug išdžiūvę ir neįmanoma išgauti reikiamo minkštumo.
Apibendrinimas. Pastaruoju metu matome, kaip užsieniečiai virtuvės meistrai autentiškų skonių į Lietuvą atveža iš visų žemynų, o restoranų savininkai užtikrina, kad būtų siūloma ne tik maisto, bet ir gastronominių potyrių. Faktiškai visų žemynų kulinarinių ypatumų jau galima rasti Vilniaus restoranuose, juose pasirinkimo tikrai netrūksta. Tai tampa tikru atradimu, leidžiančiu priartėti prie kitos šalies ir jos kultūros, o gal puikia galimybe prisiminti atostogų metu ragautus patiekalus. Lieka stebėti, kas mūsų šalies restoranų žemėlapyje dar atsiras ir į kokias gurmaniškas keliones keliausime toliau. Apie tai – jau kituose straipsniuose.
