Antrojo gimtadienio proga nebedariau tokios klaidos ir nerašiau apie tai, kas bloga ar skubiai turi būti taisytina. Nutariau parašyti apie skanų maistą, jaukią aplinką, būtent, tai ko mes visi tikimės eidami į kavines, barus, restoranus.
Norėdami eilinį kartą neapsirikti, tądien nesirinkome dar nelankyto restorano, nebandėme pasikliauti skaitytojų rekomendacijomis, o nuvažiavome į tą vietą, kuri mūsų dar nė karto nenuvylė.
Sako, Bermudų trikampis praryja laivus, o „Karčema“ Plungės rajone kaip magnetas sutraukia didelius srautus klientų. Apie tai byloja ir pilnos aikštelės automobilių šalia jos. Tad ne paslaptis, kad ir mes, važiuodami iš pajūrio į Kauną, dėl šios užeigos pradėjome daryti lanką.
Čia atvykę visada stengiamės gauti stalelį pagrindinėje salėje prie židinio. Rusenanti ugnis suteikia jaukumo.
Apsidžiaugiame radę laisvą dvivietį stalelį, prie kurio vos atsisėdę gauname meniu. Į užeigas važiuojame ne jūros gėrybių patiekalų ar didkepsnių ieškoti. Visada lankydamasis panašaus stiliaus maitinimo įstaigose pirmenybę teikiu lietuviškai virtuvei. Malonu, kad ir Katinienė panašios nuomonės. Tad atėjusi padavėja į išmanųjį delninuką suveda, sakyčiau, lietuvišką užsakymą.
Laukdami patiekalų žvalgomės po sausakimšą užeigą ir bandome diskutuodami įminti šią mįslę: kur šio fenomeno priežastis? Kas verčia žmones važiuoti kelias dešimtis kilometrų už miesto, kai gali mieste rinktis iš šimto maitinimo įstaigų, siūlančių galimybę papietauti.
Šalia mūsų židinyje kepė kepsniai. Jie čia kepė ne ant lavos akmenų, o, jei neklystu, ant lietuviškų mažųjų riedulių. Ir, kas keisčiausia, juos kepančius prižiūrėjo pačios padavėjos. Nors užeiga buvo pilnut pilnutėlė, kepsniai gavo pakankamai dėmesio, buvo nuolat vartomi ir, manau, pačiu laiku nuimami iškepę, patiekti neperkepti.
Sunku priprasti prie Karčemoje siūlomų pusės porcijų, tad visada užsisakau visą, o po to gailiuosi... Nes įveikti tokias dideles porcijas labai sunku. Kiekvieną kartą suvalgęs čia sriubą kartoju sau, kad kitą kartą užsisakysiu pusę. Nes įveikęs tokią tirštą, sočią sriubą vargu ar gali dar galvoti apie antrą patiekalą. Tad valgydamas sriubą mintyse vėl bandžiau įrašyti priminimą – kitą kartą užsisakyti pusę porcijos sriubos.
O šalia patiekta vietoje kepama duona buvo tokia skani, kad praeinančios pro šalį padavėjos paprašiau įtraukti į mūsų sąskaitą du kepaliukus išsinešti.
Savo valgytą aitriųjų paprikų sriubą aš dar spėjau nufotografuoti, bet va Katinienės valgytos trintos daržovių – ne. „Baisiai“ jau skani buvo, kad ponia lauktų fotosesijos nepradėjusi valgyti... ir labai gaila, nes norėjosi jums parodyti, kaip atrodo pusė porcijos sriubos. Galima drąsiai teigti, kad dydžiu ji lenkia kitų įstaigų visą porciją. Ir dar gerai, kad užeigos virėjai nepamiršo, jog vien žodis „daug“ nėra įdomus, jei jis neina kartu su žodžiu „skanu“.
Mėgstu kraujinius vėdarus, gal dėl to, kad praėjusiame gyvenime buvau ne katinas, o šikšnosparnis. Vertinu tokius vėdarus, kuriuose kraujo ir kruopų santykis tinkamas. Kitaip tariant, kruopos neužgožia pagrindinio ingrediento, dėl ko šis patiekalas ir vadinamas kraujiniais vėdarais.
Sunkiai įveikęs sriubą aš žvelgiau į porciją vėdarų ir jau gailėjausi, kad nepasidaviau padavėjos įkalbamas užsisakyti pusę, o ne pilną. Kalnas vėdarų šalia nemažos padažinės su grietine ir spirgučiais – tai tokia didelė palaima mėgstančiam skaniai pavalgyti Riebiam katinui.
Esu pastebėjęs, kad vėdarai pats nefotogeniškiausias patiekalas. Kaip jie atrodo natūroje, niekuomet neatsispindi nuotraukose. Bet galiu jums garantuoti viena – tai patys skaniausi kraujiniai vėdarai, kuriuos kada nors valgiau lietuviškose kavinėse.
Bulvinį blyną, kurį pasirinko Katinienė, man pavyko nufotografuoti. Manau, taip blynus kepančios kavinės jau baigia išnykti.
Dažnai užsukame į Kretingoje įsikūrusią „Kryžkelę“ pavalgyti panašiai kepamų blynų. Kodėl panašiai? Panašiai, nes daug maitinimo įstaigų į bulvinius blynus ar cepelinus pažvelgė iš aukščiau, kaip į maistą, skirtą kosmonautams, ir pradėjo juos gaminti iš tarkių pakaitalų ar dar kokių šiuolaikinės pramonės naujovių. Dėl to bulviniai patiekalai vis labiau pradeda panašėti į miltinius. Tad reikia pasidžiaugti, kad „Karčema“ laikosi senų tradicijų.
Jau nekalbant apie čia gaminamus šaltalankių ledus. Tiesa, vertinant patiekimą norėtųsi kažko daugiau nei šokoladinė uoga, pūpsanti ant ledų viršaus. Bet ledų skonis paperka ir nokautuoja.
Užtai obuolių pyragas susirinko visus galimus papuošimus. Bet po sočių pirmų dviejų patiekalų, sėdėdamas šalia židinio, kuris dalinosi savo šiluma, pasijutau kaip pas močiutę kaime. O kai viešėdavau pas močiutę, jos kepami pyragai buvo puošiami būtent taip, nes atvažiuodavo mylimi anūkai. Tad valgydamas pyragą dar sugebėjau pavartyti ir vaikystės prisiminimų knygą.
Smagu, kad 2-jų metų gimtadienio progai skirtai apžvalgai pasirinkta vieta ir vėl verta tik aukščiausio įvertinimo – 5 nagučių.
Paklausite, kam tie mini saldainiukai prie pateiktos sąskaitos? Manau, jie lyg šios užeigos klientų padėka už apsilankymą arba barteriniai mainai į arbatpinigius padavėjams...
Tad baigdamas apžvalgą noriu pasidžiaugti, kad per du Riebaus katino egzistavimo metus man tokių perliukų pavyko atrasti ne vieną. Neabejoju, kad ieškodamas ir rašydamas apžvalgas rasiu dar ne vieną tokią maitinimo įstaigą, apie kurią kalbant bus malonu dalintis prisiminimais.
Tuo pačiu noriu kreiptis ir į tas įstaigas, kurias per tą laiką įvertinau prastai. Nesistenkite pasislėpti po kvailais pasiteisinimais apie sąmokslo teorijas, konkurentų rezgiamas pinkles. Tiesiog pripažinkite savo klaidas, jei virtuvėje dirba nekvalifikuoti žmonės, kreipkitės į tokias užeigas, kaip ši. Nebijokite paprašyti pagalbos. Abejoju, kad jie jus palaikys konkurentais. Tie, kurie nuoširdžiai ir su meile dirba savo darbą, atsiduodami jam visu 100%, nebijo nei konkurentų, nei Riebaus katino. Nes ne tik aš, bet ir pats baisiausias snobas „suskysta“ paragavęs skanaus maisto.
Tad gaminkite su meile ir su džiaugsmu, o ne su baime laukite Katinų vizito.
