„Tad aš nutekėjau paskui jį, todėl drąsiai galiu vadinti save meilės emigrante“, – prisipažino buvusi panevėžietė juvelyrė Marija Jankauskienė (34 m.), bijojusi Amerikoje būti tik namų šeimininkė. Tačiau dabar ji didžiuojasi amerikiečius pavergusi paprasčiausiu „Tinginiu“.
Prieš 6 metus už Atlanto su vyru ir tada vos metukų sūnumi Emiliu išvykusi Marija gimė ir augo Panevėžyje. Nuo mažų dienų apsupta scenos meno, nes tėtis Kęstutis Vaičiulis buvo tuomečio Panevėžio dramos teatro vyriausiasis dailininkas (vėliau ir iki šiol teatro „Menas“ vadovas), Marija palinko į menus.
Mergaitė daug laiko praleisdavo spektaklių repeticijose, statant dekoracijas, tarp daugybės kostiumų, šviesų ir muzikos. Jau mokykloje ji žinojo, kad rinksis meno srities studijas.
Labiausiai norėjo tapyti, bet tėtis atkalbėjo sakydamas, kad tapytojui sunku rasti darbą, nes jų Lietuvoje labai gerų ir profesionalių labai daug, tad konkurencija bus didžiulė.
Tada Marija nusprendė stoti į juvelyrikos ir kalvystės studijas Telšiuose, Vilniaus dailės akademijos filiale. Ten buvo įdomu mokytis, bet 2003 metais Telšiai merdėjo, tiesiogine to žodžio prasme buvo tamsus miestas su tamsiomis gatvėmis, aplūžusiais namais, tamsiais skersgatviais.
Nors Telšiuose telkėsi nemažai studentų – Kunigų seminarijoje, Vilniaus dailės akademijos filiale, Žemaitijos kolegijoje, jaunimui nebuvo ką veikti.
„Nė vieno naktinio klubo, kino teatro ar dar kokios nors vietos jaunimui, tik Žemaitės liaudies teatras su skurdoku repertuaru ir neprofesionaliais aktoriais.
Tad po paskaitų penktadieniais lėkte lėkdavau į savo gimtąjį Panevėžį pas vaikystės draugus ir kur kas įdomesnį tuo metu miesto gyvenimą“, – prisimena M.Jankauskienė.
Tačiau būnant trečiame kurse Telšiai ėmė labai gražėti, atsirado Europos Sąjungos finansuojamų projektų, buvo tvarkomos gatvės, mieste ėmė rastis meniškų studentų darbų, buvo sutvarkytos Masčio ežero pakrantės, atsirado gražių kavinukių.
„Pamilau tą miestą, apsipratau su vietos tarme ir, gyvenimo paradoksas, įstojusi į tapybos magistro studijas Šiauliuose beveik kiekvieną dieną važiuodavau į paskaitas traukiniu ir atgal, nes nuomojausi butą Telšiuose, – prisipažino Marija. – O po mokslų Šiauliuose įsidarbinau Telšių sutrikusios psichikos žmonių bendrijoje meno vadove. Ir tada susipažinau su savo būsimu vyru.“
Išvyko tik po ilgų įkalbinėjimų
Ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus Marija su vyru Andriumi kūrėsi Plungėje. Tad kaip atsidūrė už Atlanto?
Andrius – plungiškis, bet jau daug metų gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Studijuoti į JAV jis išvyko dar 2001 metais, tik vasaromis grįždavo į Lietuvą.
Marija nepuolė skristi su juo į Ameriką – nemokėjo kalbos ir bijojo likti tik namu šeimininke.
O vyras norėjo gyventi Amerikoje dėl daugybės priežasčių, bet, žinoma, pirmiausia dėl finansinio stabilumo. Tad šeimos kūrimasis Plungėje buvo labai savotiškas.
Pora bandė statytis namą, bet suprato, kad gyventi Plungėje bus sunku, nes tuo metu darbų nebuvo, o skraidyti į JAV užsidirbti – per toli, juolab ir toks šeimos modelis, kai vyras važiuoja į užsienį užsidirbti, jiems netiko.
„Tad po ilgų vyro įkalbinėjimų, kad pritapsiu ir už Atlanto, ryžausi pabandyti“, – pasakojo M.Jankauskienė.
Lietuvė neliko nepastebėta
Į Ameriką, Nantaketo salą, Marija atskrido jau su vaiku. Buvo gražus ruduo, lapkritis.
Turistai jau buvo išvykę, todėl miestelis pasirodė liūdnas ir atrodė, kad gyventi čia bus labai nuobodu.
Vos tik atvažiavusi užrašė vaiką į vaikų darželį ir laukė eilės pakliūti, kad galėtų kuo nors užsiimti, nesėdėtų visą dieną namuose. Kol gerai nemokėjo anglų kalbos ir sūnus buvo kartu, Marija pradėjo tapyti, kurti papuošalus iš jūrinių perlų ir akmenėlių.
„Visada stengiuosi savo darbui ar pomėgiui atsiduoti 100 procentų. Manau, todėl ir nelikau nepastebėta, įstojau į Nantaketo menininkų asociaciją, dalyvauju parodose, pleneruose.
Mane žavi jūra, todėl ir kūryboje atsispindi jos motyvai. Ar Amerikoje radau, ko tikėjausi? Važiavau neturėdama jokių didelių planų, visada žinojau, kad bet kada galiu grįžti į Lietuvą“, – neslėpė buvusi panevėžietė.
Išskirtinė sala primena Nidą
Ir štai jau šešeri metai ji gyvena šalia Bostono. Masačusetso valstijai priklausanti Nantaketo sala nuo žemyno nutolusi apie 45 kilometrus.
Iki Hajaniso uosto reikia plaukti valandą keltu, tada iki Bostono dar važiuoti apie dvi valandas mašina.
Nantaketas – turistinė vieta, nuolatinių gyventojų yra apie 10 tūkstančių, bet vasarą žmonių skaičius išauga penkiskart.
Nantaketas primena Nidą ir yra išskirtinis visoje Amerikoje.
Visi namai apkalti kedrinėmis lentelėmis, labai daug natūralios gamtos ir jokių didelių prekybos centrų čia nėra – tiktai privačios mažos kavinės, galerijos, parduotuvės.
Gamta ir architektūra saugomi valstybės. Vasarą čia vyksta įvairūs renginiai, kino festivaliai, teatrų gastrolės, daug labdaros renginių. Dėl išskirtinio salos grožio ji populiari vieta vestuvėms.
„Aštuonioliktus metus Amerikoje skaičiuojantis mano vyras čia jau buvo įleidęs šaknis, turėjo nuolatines sutartis su statybos rangovais. Aš tiesiog pasibeldžiau į juvelyrikos parduotuvės duris ir pasiprašiau darbo. Mane priėmė“, – emigracijos pradžią prisimena Marija.
Ji tvirtino, kad ir gyvendami svetur jie nelabai skiriasi nuo tautiečių Lietuvoje. Pasitelkę šiuolaikines technologijas namuose klausosi lietuviško radijo, vakarais pažiūri lietuviškas žinias.
Andriaus darbas – įrenginėti namus, jis daro baldų brėžinius, laisvalaikiu mokykloje moko vaikus žaisti šachmatais.
Marija, rytą nuvedusi į mokyklą pirmoką sūnų, kuris dar pradėjo lankyti ir ledo ritulio treniruotes, pati eina į darbą restorane. Ji atsakinga už visus desertus pobūviams, vestuvėms, vakarėliams. O vakarais moteris tapo ir kuria papuošalus.
Lietuvė ne tik dirba restorane, bet ir kuria juvelyrinius dirbinius, tapo, dalyvauja parodose, kuriose darbus dažnai perka interjero dizaineriai. Netgi kitus moko juvelyrikos meno. Ar tai reiškia, kad visiškai save realizuoja?
„Juvelyrikos parduotuvė, kurioje darbo atsisakiau prieš metus, man buvo geras startas susipažinti su žmonėmis, išmokti kalbą, tiesiog apšilti kojas.
Nei tapybos, nei papuošalų kūrimo nemečiau, tapau laisvai samdoma menininke.
Pasirinkau restoraną, kur slankusis grafikas, daugiau veiksmo ir lieka daugiau laiko kūrybai“, – dėstė Marija.
Amerikiečiai iškart pamėgo lietuvišką skanėstą
Tačiau įdomiausia jos išgarsėjimo už Atlanto istorija susijusi su lietuviams labai gerai žinomu ir amerikiečiams itin patikusiu „Tinginiu“.
Kai M.Jankauskienė pradėjo dirbti restorane, tortai ir visokie desertai tapo jos kasdiene rutina. Bet kepti tortus ji ėmė vos atvykusi į Ameriką, tik vis nesisekė rasti gerų receptų ir atsirinkti tinkamų produktų.
Tada Marija prisiminė paprasčiausią lietuvių mėgstamą „Tinginį“. Jam pagaminti nereikia įdėti daug darbo ar kepti orkaitėje. Amerikiečiai jį iš karto pamėgo dėl gražios ir įdomios išvaizdos.
„Tinginys“ labai saldus, lengva valgyti rankomis, įdomios išvaizdos, galiu jį patiekti įvairiais pavidalais ir įvairaus skonio – gaminu su sūdytais žemės riešutais ir karamele. O amerikiečiai tiesiog išprotėję dėl riešutų sviesto“, – kulinarinę paslaptį atskleidė emigrantė.
Ilgainiui ji suprato, kad lietuvių ir amerikiečių maisto suvokimas labai skiriasi. Pavyzdžiui, Amerikoje šaldytais pusgaminiais prekiaujama jau nuo 1930 metų, o Lietuvoje jie išpopuliarėjo tik atgavus nepriklausomybę.
„Dabar Amerikoje, mano akimis, vyksta maisto kultūros perversmas. Sparčiai daugėja ekologiško maisto tinklų, kavinių, restoranų.
Labiau išsivysčiusiose valstijose itin ryškus sveikas gyvenimo būdas. Niekur nemačiau taip aktyviai gyvenančių žmonių.
Jie daug laiko praleidžia gamtoje: bėgioja, važinėja dviračiais, žaidžia su vaikais“, – pasakojo saloje įsikūrusi lietuvė.
O ar šeima galvoja grįžti į gimtinę?
„Kol kas sala – labai gera vieta augti vaikui: grynas oras, čia saugiau nei kitur Amerikoje, viskas arti, nėra spūsčių keliuose, – vardijo Marija. – Nesakau, kad negrįšime gyventi į Lietuvą, bet būsiu atvira – dar norėtųsi pamatyti daugiau pasaulio.“
Kiekvieną vasarą jie apsilanko Lietuvoje. Sūnus ir Amerikoje žiūri animacinius filmus, verstus į lietuvių kalbą, kad jos neužmirštų.
Be to, saloje apskritus metus gyvena apie 60 lietuvių, neskaitant vaikų. Lietuvių bendruomenė švenčia pagrindines lietuviškas šventes.
„Užpraeitą rugsėjį Nantaketo muziejuje parodėme, kokia yra Lietuva, jos istorija ir šiandiena. Šokome tautinius šokius, dainavome liaudies dainas, buvo didžiulis lietuviškų gėrybių stalas.
Esame įkūrę šeštadieninę mokyklą lietuviukams „Banginukas“. Joje mūsų vaikai mokosi lietuvių kalbos, istorijos, dainų. Nuo 2018-ųjų rugsėjo jau turime keturias skirtingo amžiaus klases“, – pasakojo Marija, praėjusį lapkritį Bostone vykusioje lietuvių meno parodoje pristačiusi ir savo kūrybą.
Amerikiečius sužavėjęs „Tinginys“
Reikės:
3 pakelių kuo paprastesnių sausainių,
1 indelio sutirštinto pieno „Rududu“,
200 g sviesto,
2 didelių šaukštų cukraus,
200 g sūdytų kepintų žemės riešutų.
Sausainius sulaužykite. Peiliu susmulkinkite riešutus, bet nepaverskite miltais. Ištirpinkite ant mažos ugnies sviestą, cukrų ir „Rududu“, kol viskas pavirs vientisa mase. Nukelkite nuo ugnies, sumaišykite visus produktus, dėkite į maistinį maišelį, stipriai suspauskite ir padarykite norimos formos. Palikite 3–4 valandoms šaldytuve.
