Pirmiausia – apie neseniai duris atvėrusį „Downtown Food Hall“, kartu su tame pačiame pastate įsikūrusiu „Kino Deli“ pritraukiančiu ne tik gurmanų, bet ir kino mėgėjų. Bet mes – apie maistą.
„Downtown Food Hall“ yra maisto salė arba neįpareigojanti turgaus tipo erdvė, kurioje šiuo metu veikia dvylika kavinukių. Per vidurį – dar ir didelis baras, kuriame siūloma įvairiausių gėrimų.
Tokio tipo erdvės, kur galima paragauti įvairiausio ir įdomiausio maisto, labai paplitusios užsienyje: Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Izraelyje, Vokietijoje... Smagiausia, kad dauguma čia įsikūrusių maisto kioskelių, arba, kaip juos vadina „Downtown Food Hall“ įkūrėjai, virtuvių, siūlo unikalių patiekalų – kai kurių iš jų galima rasti tik čia.
Visa maisto pasiūla sudaryta labai protingai: virtuvės nesikartoja ir užtikrinama, kad kiekvienas, tiek veganas, tiek mėsėdis, atrastų ką nors tinkamiausio ir įdomiausio sau.
Vienintelė problema – atėjus į tokią erdvę norisi paragauti visko.
„Burger Kiosk“ – vienas pirmųjų pasitinka išalkusius svečius ir siūlo gurmaniškų mėsainių (kaipgi maisto turgus be jų?).
Ypatumai: išskirtinės kokybės mėsa, namų gamybos ir kūrybos padažai ir „kosminiai“ skonių deriniai, kurie puikiai sutaria tarpusavyje.
Vienas jų favoritų – jautienos mėsainis su šoninės, viskio ir raudonojo vyno džemu (6,8 Eur), tačiau yra ir kitų pasirinkimų (net skirtų vegetarams – su avinžirniais).
Jautienos paplotėlis tikrai tobulai iškeptas. Čia net neklausiama, mėsą iškepti puikiai, vidutiniškai ar palikti pusžalę, – mėsainių ruošėjai tiesiog žino, kokia ji turi būti. Naudojama sviestinė bandelė yra kiek gelsvesnės, negu mes įpratę matyti, spalvos dėl į sudėtį įeinančių ciberžolių, dėl to atrodo, kad yra net kiek sveikesnė (bent jau norisi tuo tikėti). Bet žaviausia – naminiai padažai ir skonių gausa viename mėsainyje. Subtilus džemo saldumas neužgožia mėsos skonio – kaip tik tarsi subalansuoja visą patiekalą.
Labai patiko saldžiosios bulvytės (2,9 Eur), patiekiamos su naminiu majonezu, bei rizoto kroketai (3,9 Eur) (itališkai „arrancini“), įdaryti čederiu ir parmezanu. Jeigu nors iš dalies priskiriate save prie mėsainių mėgėjų, aplankyti šią vietą tikrai verta.
„Ping Pong“ priešingoje „Food Hall“ pusėje siūlo kitokių – taivanietiškų – mėsainių, arba vadinamųjų BAO sumuštinių. Buvo labai įdomu paragauti ir sužinoti, koks jų skonis.
Ypatumai: Pietryčių Azijos patiekalai, kūrybiškai interpretuoti virtuvės šefo, nesitaikant prie mums, lietuviams, įprastų skonių, o siekiant išsaugoti autentiškumą ir (neretais atvejais) aštrumą.
Labai patiko tradicinis BAO – su kiaulienos papilve (3,8 Eur), kuri „Ping Pong“ virtuvėje ruošiama net 12 valandų vakuume naudojant specialią technologiją. BAO sumuštinio bandelės, kaip ir dera, verdamos garuose ir, kaip ir visi prieskoniai, vežamos iš Azijos.
Į sumuštinį dedama ir marinuotų agurkėlių, ir kimčių, kurie čia yra nuostabūs. Ragautas BAO aštrus tikrai nebuvo, tačiau kimčių marinatas yra gana stiprus, todėl patiekalas kupinas įvairiausių Azijos virtuvei būdingų skonių ir prieskonių – čia visur dedama kalendrų, alpinijų ir kt.
Bet labiausiai sužavėjo prie saldžiųjų bulvyčių (jos taip pat buvo tobulos, gal tik kiek ne tokios traškios kaip prieš tai aptartame restoranėlyje ir kainavo 3 eurus) patiekiamas jūrų dumblių majonezas. Unikalu!
Čia galima rasti ir Pietryčių Azijos regionui būdingų sriubų, pavyzdžiui, ragavome Šiaurės Tailando „Khao Soi“ (su vištiena, kokosų pienu, ryžių makaronais), kaina – 7 Eur.
Rekomenduojame aplankyti restoranėlį tiems, kurie ieško naujų skonių, prieskonių arba tiesiog ilgisi Azijoje ragautų patiekalų, nes čia jie tikrai autentiški ir bent jau mus, ragaujančius, nugramzdino į prisiminimus apie kelionę į Tailandą.
Keliaujant toliau – labai įdomūs graikiški kebabai. „Kalimera“ – greitojo graikų maisto restoranėlis siūlo tradicines pitas (su kiauliena, vištiena, brandinta jautiena ir halumiu).
Ypatumai: tradicinis graikiškas pateikimas, autentiški ir labai kokybiški ingredientai.
Virtuvės šefas graikas Nikos itin mikliai pagamino tradiciškiausią pitą „Gyra“ (4 Eur) – ji buvo tiesiog nuostabi. Labiausiai patiko dzadzikio ir tikro graikiško jogurto (iš Graikijos) skonis. Be mėsos, pomidorų ir svogūnų, pitoje galima rasti ir kelias gruzdintas bulvytes. Tai šį patiekalą daro labai sotų ir tinkantį tokio tipo neįpareigojančiai aplinkai.
Nors meniu tikrai nėra didelis (pitos ir meridos, arba patiekalai lėkštėje), galima rasti ir itin lengvų pietų variantą – graikiškų salotų (5,5 Eur), kurioms feta vežama iš Graikijos. Atrodo, tokie paprasti ingredientai kaip pomidorai, svogūnai, alyvuogės tarsi iš naujo atsiskleidžia tyrojo graikiško alyvuogių aliejaus ir nuostabiosios fetos patale.
Beje, verta paragauti ir graikiškos kavos frapės – ji kiek saldoka, bet labai gaivinanti (2 Eur).
„Paikis“ – būtina aplankyti vieta tiems, kuriems artima britiška bei airiška barų kultūra ir kurie ieško tikrojo rinkinio „fish and chips“ (kepta žuvis su bulvytėmis).
Ypatumai: čia dirbantys tiesiog žino, kas yra tikrasis „fish and chips“, specializuojasi šioje srityje ir daro tai labai tradiciškai, bet nebijo pridėti ir nedidelių savo akcentų.
„Paikio“ su bulvytėmis ir salotomis patiekta ledjūrio menkė iš Islandijos (6,9 Eur), atrodo, buvo iškepta puikiai paruoštoje plonytėje ir traškioje alaus tešloje. Net stambesnis bulvyčių supjaustymas ir kepimo būdas išduoda britišką kultūrą. Ir dar padažas... Neverta skaičiuoti kalorijų! Labai įdomus sprendimas: padažas nėra paruoštas klasikinio totoriškojo padažo pagrindu, tai unikalesnis majonezo, garstyčių ir krienų derinys.
Lietuvoje žuvis, kepta tešloje, nėra labai retas patiekalas, bet dažniausiai tai visai nėra tikrasis „fish and chips“. Ne veltui „Paikio“ savininkai daugybę metų Škotijoje ragavo, eksperimentavo ir ieškojo TOS tikrosios tradicinės receptūros. Paragaukite ir suprasite, apie ką mes... Ypač jeigu esate buvę Jungtinėje Karalystėje, o gal net, kaip ir aš, ten ragavote emigranto duonos. Tokiu atveju ši vieta nepaliks jūsų abejingų.
„Meat the Sushi“ – vieta, kur galima paragauti unikalių sušių su mėsa.
Ypatumai: tradiciniai japoniški sušiai su netradiciniu sušiams elementu – mėsa.
Buvo įdomu ragauti „Japanese maki“ (7,9 Eur už 8 vnt.) su brandinta jautiena. Norisi pabrėžti, kad tai tikrai unikalus derinys, jo skonis yra neįprastas. Bet jeigu kada nors valgydami sušius bent pagalvojote, kodėl viduje negalėtų būti mėsos, ši vieta tikrai jūs nustebins, nes jos virtuvės meistrai tai padarė.
Negalima to drąsiai rekomenduoti ir tikėtis, kad toks derinys patiks visiems, nes žalios mėsos skonis tikrai yra ryškus ir niekuo neprigesintas. Bet čia galima rasti ir nigirių, ir uramakių, ir kitokių makių su lašišomis, krabų mėsa, ir su kitais mums jau įprastais sušių ingredientais. Bet tiems, kurie ragauja viską, ieško naujovių skonių gausoje, pabandyti sušių su mėsa – bent jau kartą – tikrai verta. Tuo labiau kad pats „kioskelis“ labai autentiškai papuoštas, personalas šiltai bendrauja ir juokauja. Ir turi nuostabaus autentiško ryžių punšo (nealkoholinio) skardinėse.
„Eat More Chinese“ – iš pirmo žvilgsnio nelabai išsiskiriantis kinų virtuvės restoranėlis, bet jo ypatumai – autentiški patiekalai, kuriuos siekiama gaminti „teisingiau“.
Ragavome kalmarų su „Ziran“ kuminu (5,9 Eur) ir norisi pagirti svarbiausią šio patiekalo dalį – išorinį džiūvėsėlių sluoksnį, kuris buvo traškus, išsaugojantis kalmaro skonį. Čia dirba tik virtuvės šefai kinai ir siūlo labai tradicinių patiekalų, bet (!) niekur nenaudoja glitimo, skonio stipriklių, siekia kuo trumpiau apdoroti visas daržoves, kad išsaugotų maistines savybes, prieskonius. Netgi grybus atsiveža tik iš Kinijos ir visus savo patiekalus pagamina itin greitai (4–6 min.).
Visi tikriausiai sutiks, kad dažniausiai visų Lietuvoje ragaujamų kinų virtuvės patiekalų skonis yra panašus – sunku apibūdinti, ką valgai, ar jauti cukrų, padažų saldumą ir lipnumą (tuo momentu tai visai paperka). Čia buvo juntamas skonis, aromatingi prieskoniai ir ingredientai. Daržovės ir „Ziran“ kumino prieskonis padėjo sukurti visą šio patiekalo skonių gamą.
Ir kaipgi be deserto? Pirmiausia norėjosi rinktis vegetariško bistro „Holigans“ nuostabiuosius tortus, bet apie juos jau buvo visa apžvalga. Todėl šį kartą buvo pasirinkta „Fiona“ ir, o Dangau, tikrai nustebino.
Ypatumai: šiuolaikinės konditerijos natūralių ingredientų desertai, itališkos receptūros ledai ir išskirtiniai šokoladai.
Pradžioje buvo šiek tiek skepticizmo, ypač pamačius ryškias spalvas. Atvirai kalbant, pamaniau: dar vieni sintetiniai, gražūs, bet gana lėkšto skonio desertukai. Su komanda nesitikėjome čia gauti TOKIŲ desertų.
Kai paragauji, nelabai supranti, kas vyksta, – kiekvienas pyragaitis turi ištobulintą skonio paletę. Kiekvienas jų – išimtinai skirtingas.
Labiausiai įsiminė pasiflorų ir pieninio šokolado tortas su pertepimu iš traškių karamelizuotų dribsnių lazdynų riešutų pastoje (2,9 Eur), o citrininiai putėsiai su mėtomis ir mandarinais (3,7 Eur) iš viso pakerėjo! Sodriai žaliai glaisto spalvai išgauti naudojamas spirulinų ir kriaušių žievelių ekstraktas. Kaip daug kam gali būti aktualu, pastarasis desertas yra be gliuteno.
Tokio desertų skonio negalima apibūdinti žodžiais „saldūs“, „gardūs“ – norisi ieškoti ypatingų būdvardžių, kurių žodyne tiesiog ima trūkti, ypač dar ir paragavus ledų (2 Eur už rutuliuką). Labiausiai sužavėjo pistacijų ledai iš natūralios pistacijų pastos. Svarbu, kad čia galima rasti ir veganiškų skonių, tokių kaip aviečių ar mango.
Ryšku, gražu, bet ir labai skanu. Jau akivaizdu, kokie desertai puoš mūsų šventinį stalą.
Ir pabaigoje – „Popcorn Lab“. Kaipgi kino salė be spragėsių?
Ypatumai: inovatyvūs ir stebinantys spragėsių skoniai.
Kai atsibosta saldūs ar sūrūs spragėsiai, keliauti reikia čia, nes „Popcorn Lab“ turi net 50 įvairiausių skonių spragėsių, kuriuos jie šviežiai sprogdina savo „laboratorijoje“ Šiaurės miestelyje ir tarsi atlieka eksperimentus su įvairiais skoniais. Rezultatas – daugybė skonių, kurių, atrodo, net nesitikėtum rasti spragėsių parduotuvėje (pvz., spragėsiai su bananais, kumpiu ar pica). Svarbu tai, kad jie nenaudoja jokių GMO ir transriebalų.
Skonis – toks, kad ragauti norisi visų. Favoritu tapo su krapais ir baltuoju čederiu, o kai norisi saldžiai – kramtomosios gumos, vynuogių ir apelsinų skonio.
Galima rinktis įvairiausio dydžio pakuotes – nuo 0,5 iki 5,5 litro. Kaina taip pat priklauso nuo to, ar norite paprastesnių, ar egzotinių skonių. Optimalios – dviejų litrų – pakuotės kaina yra nuo 2,5 iki 3,9 Eur.
Nuosprendis: Būtina aplankyti. Išsprendžiama didžiulė, bet labai dažna problema, kai draugų kompanijoje vegetarai nori falafelių, mėsėdžiai – mėsainių, kai kas – „tik desertuko“, o dar kas nors – „tik sriubytės“. Visi restoranėliai savo nors ir nedideliuose meniu turi autentiškų ir kartu originalių patiekalų. Tikrai išsirinksite.
Kuo tai skiriasi nuo panašių Vilniuje esančių įstaigų? Čia yra kino salė. Šį maistą galima neštis į vidų. Be to, tai – puiki aplinka. Nors vieta kiek užslėpta (įsikūrusi visai šalia „Pramogų banko“), tai yra pačiame Vilniaus centre. Plotas nėra didelis, bet labai gerai suplanuotas. Atmosfera kvieste kviečia pasimėgauti kelione po gastronomijos koridorius.
Aptarnavimas daugeliu atvejų yra labai malonus, nes patys savininkai, virtuvės šefai yra vietoje.
Tai yra nauja vieta, visi čia jaučiasi labai pakylėti – noriai dalijasi savo istorijomis, komunikuoja su klientais, laukia reakcijos ar pastabų. Niekur nereikėjo ilgai laukti, netgi lankantis piko valandomis. Norisi tikėtis, kad taip bus ir ateityje.
Kainos – vidutinės, nes tai nėra valgykla ar pigesnių užkandinių vietelė. Vidutiniškai maistui reikėtų išleisti 7–10 Eur asmeniui. Visi ragauti patiekalai labiau priminė gurmaniškus derinius negu gatvės maistą.
