Iš Armėnijos kilęs menininkas dabar duoną valgo iš restorano veiklos.
Nors mėsos ir žuvų kepsnius ant žarijų A.Manukianas (48 m.) ruošia pastaruosius dvejus metus, viename uostamiesčio miegamųjų rajonų įsikūręs restoranas „Pepper Grey“ svečių antplūdį pajuto po to, kai čia užsuko ir savo įžvalgomis internete pasidalijo žinomas tinklaraštininkas Andrius Užkalnis.
Jis armėno restoranui skyrė 5 „žąsis“ iš penkių. Tai reiškia aukščiausią įvertinimą.
A.Manukianas maitinimo versle iš viso sukasi dešimt metų, tad per tą laiką perprato lietuvių skonį, ir „Pepper Grey“ tapo jo stiprybe.
Nors atidarydamas pastarąjį restoraną Armenas ketino įdiegti Viduržemio jūros bei Vidurinių Rytų valgiaraštį ir bandė nesieti jo su savo vardu bei kilme, netrukus čia apsilankiusio žinomo maisto vertintojo apžvalgoje ši gurmaniška vieta buvo įvardinta kaip armėniškos virtuvės oazė.
Todėl restorano savininkas taip ir pasiliko prie kepsnių, keptų ant grilio. Juolab kad daugelis šiuos patiekalus renkasi pietums ir vakarienei.
„Režisuoju virtuvėje“, – juokais prisipažino A.Manukianas, paklaustas apie režisieriaus diplomą.
Armėnas mintimis nusikėlė į tėvynę ir papasakojo apie netikėtą kelią į Lietuvą: „Jerevano konservatorijoje pradėjau fortepijono studijas, bet dėl rankos traumos, kai buvo sulaužyti mano pirštai, antrame kurse turėjau pakeisti specialybę ir perėjau į režisūrą.
Studijų metais buvau pašauktas atlikti karinės tarnybos Lietuvoje, tuo metu Armėnijoje prasidėjo ekonominė blokada, kilo neramumų Kalnų Karabache ir aplinkui – Azerbaidžane, Abchazijoje, Kaukazo regione.“
1988–1990 metais Lietuvos pajūryje – Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje – karinę tarnybą atlikęs A.Manukianas buvo patenkintas ir tarnybos sąlygomis, ir gražia lietuviška gamta.
Iš pradžių jam buvo sunku patikėti, ką regėjo savo akimis, tai yra kad Kuršių neriją iš vienos pusės supa marios, iš kitos – Baltijos jūra.
„Pradžioje išsigandau, kai pasižiūrėjau, kur esu. Tačiau buvau laimingas“, – juokdamasis pirmus įspūdžius Nidoje prisiminė A.Manukianas.
Tarnaudamas sovietinėje armijoje armėnas susipažino su lietuviais, jie tapo draugais. Vėliau jų pagalbos prireikė Armenui sugrįžus į tėvynę baigti studijų. Gavęs teatro režisieriaus diplomą A.Manukianas pasijuto nereikalingu menininku, nes tėvynėje prasidėjus ekonominei krizei niekam nerūpėjo spektaklių kūrimas, kai žmonės gyveno be elektros, vandens.
Susisiekęs su lietuviais bičiuliais Armenas atvyko į Klaipėdą. Įsitvirtinti uostamiestyje vyrui taip pat nebuvo lengva, nes reikėjo pasukti galvą, kaip užsidirbti pinigų pragyventi.
Iš režisieriaus atlyginimo, kuris anuomet siekė apie 140 litų, vyras nebūtų išgyvenęs, todėl dirbo statybose.
„Vietos žmonės galėjo negalvoti, kaip gyventi, o man, atvykus į Lietuvą, būtų pakakę mėnesį ar du nedirbti, ir būčiau išmestas iš nuomojamo buto. Net minčių neturėjau, ką dirbti, – griebiausi visko, ką kas nors siūlė“, – prisiminė vyras.
Tik vėliau jam kilo mintis imtis maitinimo verslo, juolab kad armėnas nuo vaikystės mėgo suktis virtuvėje.
Kulinarijos įgūdžiai armėnų šeimose perduodami iš kartos į kartą, todėl iš motinos patiekalus gaminti išmokęs A.Manukianas to paties moko ir savo sūnūs – Aramą (18 m.) ir Areką (11 m.). Atžalų vyras susilaukė su žmona klaipėdiete Natalija, gimusia čia gyvenančių ukrainiečių šeimoje.
Poros sūnūs mokosi lietuviškoje gimnazijoje, turi muzikinių gabumų, kaip ir jų tėvas. Aramas ir Arekas skambina pianinu, mokosi groti būgnais.
„Mano vaikai gamina valgį, iš bado jau nemirtų“, – šmaikštavo restorano savininkas.
Nors A.Manukianas neturi kulinarinio išsilavinimo, restorane atsako už viską – produktų tiekimą, darbų paskirstymą, darbuotojų gerovę. Savininkas net ir pats sukasi virtuvėje ruošdamas patiekalus. Restorane jam talkina žmona, nes tai – šeimos verslas.
Ar sutuoktiniams lieka noro dar ir namuose gaminti maistą?
Šių pareigų jiedu nesikrato – vyras dažnai namiškius palepina pusryčiais, žmona – vakariene. „Viską mėgstame – pasiilgstame ir lietuviškų vėdarų, cepelinų“, – užsiminė armėnas, kuriam namuose norisi kitokių valgių – ne iš restorano valgiaraščio.
Restorano savininkas ištisas dienas sukasi virtuvėje, būna tarp žmonių, tad vakare jam maloniausia ramybė.
„Naminis maistas yra kitoks. Kad ir valgytume restorano patiekalus kasdien, vis dėlto vakarieniauti norisi namuose su vaikais“, – patikino pašnekovas.
Virtuvėje besisukantis A.Manukianas nesigaili netapęs žinomu pianistu ar režisieriumi: „Stengiuosi susieti kulinariją su menu.“ Kadangi verslininkas lankosi džiazo koncertuose, kartais sulaukia kvietimų paskambinti fortepijonu. Kol kas A.Manukianas baiminasi prisėsti prie instrumento, nes tikina jau daug ką pamiršęs.
