Vaikštant Agios Nikolajo (Agios Nikolaos) gatvėmis Kretoje net ore sklando prieskonių, alyvuogių aliejaus ir šiltos duonos aromatai.Nors nemažai lietuvių atostogoms saloje renkasi pasiūlymą „viskas įskaičiuota“, t.y. viešbučio restorane pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja, toks pasirinkimas – ne man.
Verčiau pietus pasirinkti vietos tavernose, lauko kavinėse ant jūros kranto. Juk visada vilioja galimybė labiau pažinti šalies virtuvę, pasimėgauti Viduržemio jūros regiono skanėstais.
„Graikiškos“ salotos gerokai gardesnės miestelio kavinėje nei viešbutyje, nes jos paruoštos iš labai sunokusių pomidorų. O tiems, kurie rinkosi „viskas įskaičiuota“, pomidorai – mažiau prinokę, blyškesni, kietesni.
Kretoje būtų nuodėmė neparagauti gurmanų giriamos ėrienos, juk saloje auginama nemažai avių, o jų mėsa neturi stipraus specifinio kvapo.
Žinovai paaiškino, jog ėriuko ar avies mėsa nėra aitri todėl, kad kalnuose besiganantys vilna apaugę naminiai gyvūnai minta ten augančiomis vaistažolėmis, krūmokšnių šakelėmis. Bet gal mėsos gardumo paslaptis kita?
Norėdami pasimėgauti ėriena rinkitės pietus kokioje nors Agios Nikolajo užeigoje. Patiekalas bus dar gardesnis, jeigu pietausite vaizdingoje miestelio vietoje.
Viena jų – miestelio centre tyvuliuojantis ežeras, į kurį įteka jūros vanduo. Tad šis ežeras susijungia ir su uostu, kuriame švartuojasi jachtos, turistus į kitas salas plukdantys laivai.
Krantinė nusėta graikiškos virtuvės restoranais, kavinėmis, suvenyrų parduotuvėmis, o jose netrūksta lankytojų. Tad gali susisukti galva, į kurią užeigą užsukti paskanauti ėrienos. Nepasiklysti padeda priešais užeigas atversti valgiaraščiai, kuriuos galima pastudijuoti.
Ne visur siūloma ėrienos, bet valgiaraštis prie mėlynų ir baltų ornamentų durų vilioja pakilti laiptais į antrą aukštą ir įsitaisyti prie stalo netoli lango. Pro jį atsiveria vaizdas į uostą, kitoje krantinės pusėje dunksančias uolas. Kai padavėjas pasiteirauja, ko pageidautume, iškart atsakau, kad ėriukų šonkaulių.
Pasirodo, prie jų nesiūloma daržovių. Todėl neliko nieko kita, kaip užsisakyti naminių „Graikiškų“ salotų.
Po penkiolikos minučių ant stalo patiekiama lėkštė su šonkauliukais, kurių vienam valgytojui per daug. Šio patiekalo, kainuojančio 9,9 euro, pakaktų dviem. „Graikiškų“ salotų, kurių kaina siekia 5,2 euro, dubuo taip pat nustebina dydžiu – fetos ir alyvuogių pūpso net su kaupu.
Šonkauliukų mėsa minkšta, kraštuose – traški, vos juntamas ėrienos kvapas maloniai nuteikė gardiems pietums. Mėsą užkandau sultingais pomidorais iš salotų dubens.
Nemenka staigmena valgant „Graikiškas“ salotas laukė dubens dugne – čia buvo sudėti naminės duonos gabalai, išmirkę alyvuogių aliejuje.
Pietūs buvo tokie sotūs, kad išėjus iš restorano tingėjosi sukti ratus krantine ir dairytis lauktuvių, nes visi dienos įspūdžiai, pasirodo, slypėjo dviejose graikiškų valgių lėkštėse.
Gardžių naujienų galima sužinoti ir paplūdimyje, į kurį dar prieš vidurdienį ateina nemažai vyresnio amžiaus graikų.
Kalnuotoje Agios Nikolajo teritorijoje nuolat gyvena apie 13 tūkstančių gyventojų, tačiau šiltuoju sezonu žmonių skaičius čia išauga bemaž tris kartus, nes miestelis pritraukia daugybę poilsiautojų.
Paplūdimyje dažniausiai kalbama rusiškai, prancūziškai, angliškai, vokiškai, retai – lietuviškai, latviškai. Todėl vietos žmonės menkai žino apie šalis, esančias prie Baltijos jūros.
Kai prie užsieniečių paplūdimyje įsikūrė pusamžių vyrų trijulė, vienas jų, išgirdęs lietuvišką pokalbį, angliškai pasiteiravo, iš kur atvykome.
Išgirdęs, kad iš Lietuvos, graikas bandė spėti, kas šios šalies sostinė.
„Ryga?“ – klausė vyras. Atsakiau, kad Vilnius, o Ryga – Latvijos sostinė. „Aha“, – nusistebėjo ir kelis kartus mėgino taisyklingai pakartoti žodį „Vilnius“.
Netrukus jis, atrodo, nuoširdžiai ištarė: „Lietuva – nuostabus kraštas, žmonės – puikūs.“
Graikas sakė, kad šįmet vasara ir Graikijoje buvo labai karšta, – liepą ir rugpjūtį svilino 30–35 laipsnių karštis, net jam, čia gyvenančiam apie šešis dešimtmečius, buvo per karšta.
Kai baigėme kalbėti apie vasarišką karštį, graikui knietėjo išgirsti lietuviškų vardų. Kai vyras prisistatė esąs Nikolaos, nusijuokiau: „O, įsimintinas, kaip miestelio vardas.“
Besikaitinant priešais saulę artėjo pietų metas, todėl puiki proga paklausti graiko apie tradicinį patiekalą musaką ir kur jos galima paragauti. Nikolaosas nesilanko kavinėse, dažniausiai pietauja namuose, bet neabejojo, kad kiekvienoje užeigoje galima užsisakyti musakos.
Bet kaip vėliau išsiaiškinau, musakos ruošimas užtrunka nemažai laiko ir ne bet kur apsilankius jos galima rasti.
Toli eiti nereikėjo – paplūdimio pašonėje įsikūrusiame restorane pasiteiravus, ar galima užsisakyti musakos, nes valgiaraštyje toks patiekalas nebuvo įrašytas, padavėja džiugiai atsakė užsakymą įvykdysianti.
Po keliolikos minučių ant stalo garavo dubuo su tradiciniu valgiu, o jo pageltęs, kraštuose apskrudęs paviršius priminė netgi lietuvišką bulvių plokštainį.
Valgant daržovių ir mėsos apkepą netrukus prie stalo prisėlino stambi juodo ir balto kailio katė ir atsitūpusi ėmė laukti savo kąsnio. Su benamiais gyvūnais nesidaliju maistu – tokia mano pozicija.
Netgi tapo šiek tiek nejauku pietauti, nes ką gali žinoti, ar alkana katė neužšoks ant stalo. Treptelėjus koja ji nepajudėjo iš vietos, dar kiek palaukusi nuėjo prie gretimo stalo ir palindo po vaikišku vežimėliu.
Katės ir viešbučio restorano kiemelyje buvo dažnos viešnios. Vos pradėdavo į restoraną rinktis poilsiautojai, jos sulėkdavo į kiemelį, landžiodavo tarp stalų, laipiodavo medžiais, sienų atbrailomis.
Viešbučio darbuotojai gyvūnų nevaiko, jų net nebepastebi, nes jų vizitai tokie įprasti, kaip puikūs Graikijos orai.
Vynuogių lapų suktinukai su ryžiais
Nuvykę į Graikiją neišvengiamai paragausite tradicinio patiekalo dolmos, kuri šiek tiek primena balandėlius.
Reikės:
2 citrinų,
2 šaukštų alyvuogių aliejaus,
kelių dešimčių jaunų vynuogių lapų.
Įdarui reikės:
200 g ryžių (galite rinktis ‘Basmati’ arba ‘Jasmine’),
juodųjų pipirų, raudonėlių, druskos pagal skonį,
2–3 šaukštų alyvuogių aliejaus,
pusės citrinos sulčių.
Užvirinkite vandens. Į puodą sumerkite lapus laikydami už kotelių ir palaikykite apie pusę minutės. Tuomet ištraukite ir sudėkite ant rankšluosčio apdžiūti. Nuskabykite kotus.
Keptuvėje įkaitinkite aliejų, įberkite pipirų, pamaišykite. Suberkite ryžius ir maišydami kepinkite ant vidutinės kaitros. Įpilkite verdančio vandens, įberkite druskos, raudonėlių, sumažinkite kaitrą iki silpnos. Uždenkite keptuvę ir 15 minučių patroškinkite. Po to supilkite citrinų sultis, išmaišykite ir patroškinkite dar 10 minučių.
Kai įdaras atvės, ruoškite suktinukus. Pasidėkite vynuogės lapą gyslotąja puse į viršų ir ant plačiausios jo vietos dėkite šaukštą ryžių. Iš pradžių lapą vyniokite į ritinėlį kaip cigarą, tada lapo kraštus iš šonų užlenkite į vidų ir baikite vynioti vėl kaip cigarą.
Į puodą sudėkite likusius vynuogių lapus – du ar tris sluoksnius, ant jų glaudžiai, siūle žemyn – lapus su įdaru, po to – plonais griežinėliais supjaustytas citrinas. Užpilkite vandens, kad iki pusės apsemtų suktinukus, ant viršaus uždėkite didelę lėkštę, kad virdami skanėstai nejudėtų, neišsivyniotų vynuogių lapai. Uždenkite puodą dangčiu ir troškinkite ant vidutinės ugnies apie pusvalandį.
Suktinukus galima valgyti šiltus ar jau gerokai atvėsusius. Patiekdami suktinukus apšlakstykite alyvuogių aliejumi, juos tinka valgyti su graikišku jogurtu.
