Jauną božolė (Beaujolais Nouveau) leidžiama parduoti tik nuo lapkričio 15-osios. Tačiau vyndariai ir ūkiuose apsilankę profesionalai vieningai tvirtina, kad 2018–ieji buvo tobuli. Į šiaurę nuo Liono esantis regionas pastaraisiais metais nukentėdavo tai nuo šalnų, tai nuo krušos. O šiemet po lietingos žiemos ir tropiškai drėgno pavasario vasaros oro sąlygos buvo idealios.
Alexandra de Vazeilles, savo vynuogynuose Fleurie ir Saint Amour kaimeliuose dirbanti ekologiškai, sako, kad metai buvo dėkingi tokiems, kaip ji, kurie prieš pelėsį, atsirandantį šiltoje drėgmėje, tegali naudoti žolelių arbatas. Karštą vasarą 'Gamay' vynuogės anksti prikaupė cukraus, tačiau ruduo buvo toks gražus, kad buvo galima ramiai laukti iki uogose subręs sėklytės, taigi išnyks mažiausio aitrumo vyne apraiškos, o obuolių rūgštį pakeis tauresnė vynuogių rūgštis. Rugsėjo pradžioje vyndariai skynė švarias, sveikas, visiškai sunokusias uogas. Iš tokių nesunku padaryti velvetinių taninų vyną, kvepiantį avietėmis, granatais, braškėmis, našlaitėmis, bijūnais, kinrožėmis, rabarbarais, raudonėliais, čiobreliais, vaivorais, šilkmedžio uogomis, slyvomis ir juodąja arbata.
Tačiau trumpam palikime Cru Beaujolais gamintojus vienus džiaugtis sėkme, nes jie savo vyną gamins lėtai ir ilgai, vis priglausdami ausį prie savo cementinių kubilų ir klausydamiesi ramaus pupsėjimo. Po to dar porą metų tęsis brandinimas ąžuolo statinaitėse. 2018-ųjų rezultatą pamatysime geriausiu atveju 2020-aisiais.
Tuo tarpu jauną božolė žmonės atsikemša dabar. Visas pasaulis iškilmingai laukia trečiojo lapkričio ketvirtadienio. Japonai paruošę lėktuvus, nes čia „Beaujolais Nouveau“ ypač mylimas, ir vynas suspėti į šventę gali tik oro keliu.
O vyndariams tenka skubėti vyną padaryti. Kaip senais laikais jie iš savo kaimų skubėdavo į miestus, prisikrovę statinių su besifermentuojančiomis uogomis į arkliais traukiamus vežimus. Uogų net netraiškydavo, todėl fermentacija prasidėdavo uogos viduje, vynas pakvipdavo ne tokiais įprastais bananų, aviečių sirupą primenančiais aromatais. Dėl greito, tik šiame regione naudojamo proceso raudonasis vynas gaudavosi netaniniškas, lengvai geriamas net jaunas ir ypač gaivus. Toks jaunas božolė išliko iki mūsų laikų. Uogas ir dabar privaloma skinti tik rankomis, kekes saugoti nuo sutraiškymo, o pasibaigus fermentacijai skubiai pilstyti į butelius. Vyno laukia kelionė nebe tik į Lioną ir Paryžių, bet ir į Londoną, Niujorką ar Panevėžį.
Prieš dešimtmetį būtent Panevėžyje vykdavo bene iškilmingiausios jauno božolė sutiktuvės Lietuvoje – restoranas, vakariniai rūbai. Vilnius, Kaunas ir Klaipėda labiau galvojo apie linksmybes. Prancūziškai per petį permestas šalikas, lėkštėje – dešrelės su troškintais kopūstais, iš kolonėlių skambantis šansonas.
Tačiau šiandien buvusieji linksmuoliai jau linkę raukti nosį, esą jiems jaunas božolė yra per paprastas. Taip iš jauno božolė išaugama. Ir atleistina tiems, kurie per šią šventę vyno tik paragauja, o tęsia su geru burgundiškuoju.
Tačiau snobiška išaugti, jei net nesi jauno božolė ragavęs. Snobiška ignoruoti ženklus, kuriuos siunčia mums Prancūzijos vyndariai. Edouardo Labruyere, sako, kad tokios aukštos kokybės derlių surinko tik 2015 ir 2009 metais. Viename iš dešimties Cru kaimelių – Moulin a Vent, kur įsikūręs Edoardo, daromas bene ilgaamžiškiausias božolė. Nors vynuogienojai čia auga ant granitinio dirvožemio, kuris panašus į piečiau esančius Cote Rotie ar Hermitage, bręsdamas Cru božolė tampa neįtikėtinai panašus į burgundišką – pasaulinės klasės ir aukščiausios reputacijos vyną.
Iš vyndarių pasakojimų galima suprasti, kad 2018-ieji buvo puikūs vynuogių augintojams visoje Prancūzijoje. Todėl Lietuvą kitąmet pasieks neprastas baltasis „Chablis“ ir „Sancere“, vėliau raudonasis burgundiškasis, „Cotes du Rhone“. Dar po metų statinėse subręs rimti bordo, ermitažai. Paskiausiai pasirodys ir labai geros kokybės 2018 metų šampanas, susitikimo su pirkėju butelyje lauksiantis bent tris metus.
O viskas prasidės nuo jauno božolė. Jau šią savaitę...
