„Už lietuvių ir gruzinų draugystę“, „už tai, kad jūs įteisinote Sakartvelo pavadinimą“, „už tai, ką jūs dėl mūsų padarėte – mes nepamiršome“. Ne kartą keliant naminio vyno taurę nuskambėdavo tokia paskutinė tosto eilutė. O iki paskutinės tosto eilutės visi keliaudavom per istorijos vingius, per politines audras, per asmenines istorijas, per šimtmečius kartotus posakius, per gudrius sąmojus.
Ir jei dabar įsivaizduojate tostą rėžiantį vyresnio amžiaus kartvelą su pasidabruotu vyno ragu, šalia jo pastatykite visas kartas. Sakartvele tostus sako ir seni, ir jauni. Galbūt žodžiai ir kalba, kuria jauni gruzinai bendrauja su užsieniečiais, yra kita, bet tosto gelmė dažniausiai panaši.
Sakydamas tostą gruzinas tartum leidžiasi nuo kalno, apčiupinėja visus akmenėlius, apsidairo aplinkui, pakeliui tau priskina gėlių, o tada papėdėje sutikęs tave įteikia puokštę, pasižiūri tiesiai į akis ir šmurkšteli sielon.
Daugybė žmonių, pas kuriuos apsistojome kelionėje, gyvena paprastai, daug neturi. Tačiau su svečiais dalinasi tuo, kuo gali. Štai jau pirmą vakarą vynuogėmis apraizgytoje pavėsinėje, tarp juodų prisirpusių kekių Nino ruošia stalą: savo gamintą baltą korėtą sūrį, persikus, sultingus pomidorus, agurkus, du ąsočius gintarinės spalvos naminio vyno. Pati prie stalo nesėda, bet tostui – o po to ir dar šešiems – pasilieka jos vyras Timūras.
„Jei tik būsite Boržomyje, – visai nesvarbu, ar pas mane apsistosite, ar kitur – užeikite, pakalbėsim, vyno ar arbatos išgersim, sūrio su pomidorais vėl suvalgysim“, – užtenka vieno vakaro, kad mineralinio vandens šaltiniais išgarsėjusio miesto policijos pamainos viršininkas išlydėtų mus kaip draugus.
Kaip seniai lauktus svečius Tbilisyje pasitinka ir butą išnuomojusi Natia. Kol pasidedam daiktus, ant stalo ji krauna šviežią sūrį, gruziniškos duonos luitus, ąsotėlius vyno ir vėl tuos kvepiančius pomidorus su agurkais – šįkart jie dosniai apibarstyti druska su adžika, kapotomis kalendromis ir violetiniais bazilikais, pašlakstyti saulėgrąžų aliejumi.
Tokios gruziniškos salotos toliau mus lydi visur – dažniausiai dar ir dosniai apibarstytos maltais graikiniais riešutais. Atrodo, visi ingredientai čia tokie paprasti, bet skonis kažkoks stebuklingas. Didžiausia paslaptis – saulėje nubučiuoti pomidorai. Su parduotuviniais beskoniais pomidoro genetiniais pusbroliais tokios salotos būtų liūdnos mišios.
Sausa adžika ir svanetiška druska – iš tiesų druskos ir prieskonių bei česnako mišinys – kelionėje man tampa atradimu. Tbilisio turguje, kurį vietiniai vadina „dezerter bazar“, šitų prieskonių mišinių pardavėjos atseikėja kupinomis stiklinėmis – viena kainuoja vos eurą. Tik kvapas toks, kad vėliau sunku išvėdinti net krepšį, kuriame nusipirktus maišus prieskonių nešiojausi.
Svanetiškos druskos sudėtyje – džiovinti česnakai, ožragės, kalendros, raudonosios aitriosios paprikos, medetkos ir druska. Kai kuriose dar yra graikinių riešutų, šafranų, kmynų ar krapų. Kvapnūs ir adžikos milteliai iš paprikų, česnakų, tų pačių graikinių riešutų ir kalendrų – sausą mišinį sumaišius su šiek tiek aliejaus, vandens ir trintais pomidorais gautume tą adžiką, kurią Lietuvoje valgo su kepsniais.
Virš kibirų prieskonių turguje sūpuojasi čurčchelos – gruziniškas desertas, kuris daromas ant siūlo kaip karoliukus suveriant riešutus ir kelis kartus nardinant juos į klampią tirštą sulčių bei miltų masę. Tradiciškai vynuogių arba granatų. Kai kas daro ir su saperavi – vadinamuoju juoduoju gruzinišku vynu.
Sakoma, kad čurčchelos skaniausios Kachetijoje – vyno regione. Čia jų ir priperkam lauktuvėms. Kartu su spalvingomis „pastilomis“ – iš saulėje džiovintos vaisių tyrės padarytais blynais. Toks gruziniškas natūralus guminukas, kuris pakabintas prieš saulę atrodo gražiai tarytum aukščiausios kokybės vitražinis stiklas.
Toje pačioje Kachetijoje, Signachio mieste, apturime kone nuostabiausią kulinarinę patirtį. Pasiskaitę atsiliepimus, pasiklausinėję taksistų nuorodų, surandame Lali restoraną. Lali – vidutinio amžiaus gruzinė, kuri ne tik skelia nepaprastai gražius tostus, bet ir priverčia jaustis taip, lyg būtum atvažiavęs pas tetą į svečius.
„Mano pirmi restorano svečiai buvo lietuviai, – sako Signachyje šeimos restoraną turinti Lali, kai sužino, kad ir mes iš Lietuvos. – Jie čia atsiuntė kitus lietuvius, man padėjo. Aš jums padarysiu nuolaidą ir dar pavaišinsiu troškintomis žaliomis šparaginėmis pupėlėmis – dabar pats sezonas.“
Bet prieš tai Lali surengia trijų rūšių vyno ir čiačios – velniškai stipraus gruziniško gėrimo, kuris gaminamas iš vynuogių kauliukų bei luobelių – degustaciją. Vyną pila į molinius delno dydžio dubenėlius – ragaujame vyną pačiu seniausiu būdu.
Kai grįžtame prie stalo po medžiais, prie Lali gėlių darželio, jis jau nukrautas chačapuriais, fantastiškomis salotomis, pomidorų tyrėje troškinta veršiena – čašašuli, sultingu šašlyku.
Čia pat ir baklažanų ritinėliai, įdaryti trintais graikiniais riešutais su prieskoniais ir apibarstyti granatų sėklomis – šitą patiekalą be išimčių ėmėme kiekvienoje kelionės stotelėje, kur tiktai valgėm. O valgėme daug. Man jie taip patiko, kad pakelėje nusipirkau medinę grūstuvėlę specialiai graikiniams riešutams trinti, kad galėčiau tokius baklažanus gaminti namie ir toliau vaišinti draugus.
Apskritai gruziniškas maistas skirtas draugams ir kompanijai – jis sukurtas dalintis, dalinantis bendrauti, pasimėgauti akimirka. Ir tą daryti nepaprastai gera – ypač kai tavo draugai taip pat mėgsta gerai pavalgyti, turi nepaprastai gerą humoro jausmą ir yra įdomūs pašnekovai. Sunku ir pasitraukti nuo stalo.
Dažnai drauge imdavome chačapurius: imeruli – apvalius blynus su sūriu viduje, adžarietiškus – valtelės formos su kiaušiniu viduryje arba vadinamuosius karališkus, kuriuose sūris ir viduje, ir dar ant viršaus. Vienam tokio gėrio gerokai per daug, bet kai daliniesi ir dar užgeri gruzinišku limonadu – pats tas.
Bene didžiausia mano gruziniška meilė – chinkaliai. Tokie krepšelio formos koldūnai su uodegytėmis, kurias gruzinai paprastai palieka lėkštėse. Jų valgymas lyg žaidimas, kuriame reikia atidumo: paėmęs už galiuko iš pradžių atsargiai prakandi chinkalio šoną ir išgeri sultinį, o tik tada jau galimą jį kandžioti toliau ir valgyti mėsytę.
Kai kas sako, kad jei chinkalių lieka, Gruzijoje šeimininkės juos kitą rytą pakepa ant keptuvės, kol šonas tampa auksinis. Antraip nei mes pratę valgyti koldūnus Lietuvoje, čia chinkaliai valgomi be padažų. Bet jų visai nereikia, nes tie kvapnūs plonos tešlos lauknešėliai ir taip sprogsta skoniu.
Nors kelionėje ragavom chinkalių ir su grybais, ir su gruzinišku sūriu, visi vienbalsiai nutarėm, kad skaniausi – su mėsa ir gausybė žolelių. Į kapotą ar maltą kiaulieną dedama daug šviežios kalendros, kurias močiutės glėbiais pardavinėja turguose. Ir apskritai – gruzinų virtuvėje nei prieskonių, nei šviežių žolių niekas nepagaili.
Dosnumas ir paprastumas – žodžiai, kurie geriausiai apibūdina Sakartvelo virtuvę ir pačius Tos šalies gyventojus. Tas jaukus, svetingas ir vaišingas glėbys užliūliuoja ir sunkiai paleidžia.
Kelios vietos, kurias atradome keliaudami ir kuriose skaniai pavalgėme:
Lali restoranas Signachyje (Pirosmani str. 5, Sighnaghi 4200 ) jaukus šeimos restoranas, kuriame labai laukiami lietuviai. Smagu sėdėti terasoje, verta užsisakyti vyno degustaciją. Lali taip pat veda gruzinų virtuvės kursus.
Chačapuriai prie Tbilisio švč. Trejybės katedros. Kai apžiūrėsite trečią pagal dydį Europoje šventovę, eidami link išėjimo, dešinėje pusėje pamatysite vietą, kurioje gaminami tik chačapuriai. Mums parekomendavo taksistas ir mes tikrai nenusivylėme.
Madingi barai ir maisto vietos Tbilisyje dabar įsikūrusios po vienu stogu, buvusiame fabrike. Kažkuo Vilniaus Lofto ir „Uptown Bazaar“ derinį primenantis „Fabrika“ (8 Egnate Ninoshvili St, T'bilisi) dūzgia vakarais.
Chinkaliai Kutaisyje, restorane „El Depo“ ( Kutaisi Ioseb Grishashvili str. 10) buvo patys skaniausi per visą kelionę. Čia visiškai nesikandžioja kainos: šešiese už 47 chinkalius, ketverias salotas, du chačapurius, šašlyką ir vyną sumokėjom vos 24 eurus. Ši vieta dirba visą parą.
Chačapuriai ir chinkaliai Boržomyje restorane NUA (Giorgi Robakidze str. 2, Borjomi) tapo mūsų pirma tikra pažintimi su Gruzijos virtuve ir prisiminimas išliko ilgam. Meniu chinkaliai neįtraukti, tačiau jei jų norėsite, pasiteiraukite padavėjų.
Gruziniškos sriubos, chačapuriai Boržomyje, restorane „Bergi“ (Rustavelis st., 121, Borjomi). Viskas, ką čia valgėm – sriubos, chačapuriai, baklažanai su riešutais, buvo labai skanu, o padavėja mus nutarė 11 val. ryto pavaišinti čiačia.
Šaltinis: „Mano virtuvės teatras“
