Dėl šių vaflių vyras paliko perspektyvų ir mėgstamą darbą tarptautinio kapitalo įmonėje ir nėrė į nuosavą verslą.
Oranžinio T.Kaminsko vagonėlio, pavadinto „Vagonete“, Salotės ežerėlio paplūdimyje neįmanoma nepastebėti. Karštą vasaros dieną prie jo rikiuojasi išalkusių poilsiautojų eilutė.
Kol vieni rinkosi, ką valgys, kita moteris telefonu derino su artimaisiais, kas kokių vaflių norės, ir užsisakė penkias porcijas iškart.
Žvilgtelėjus į meniu galima rinktis iš dviejų rūšių vaflių – vieni iškepti iš paprastų bulvių, kiti – iš batatų, labiau žinomų kaip saldžiosios bulvės.
Be to, čia pat parduodamos ir belgiškos bulvytės, kurių mamos mielai perka savo vaikams.
Vaflių siūloma valgyti su įvairiais priedais – saldžiais, pavyzdžiui, ledais, vaisiais ar šokoladu, arba pikantiškais – su lašiša ar čiorisu.
Maža to, prie traškių, papildomai paskrudintų bulvių vaflių siūloma ir įvairiausių padažų.
Kai kuriems lietuviams keista, kad vafliai gali būti kepami iš bulvių ir dar patiekiami su dešra ar lašiša. Todėl ne visi žino, kaip į juos reaguoti.
„Kadangi esame pirmieji Lietuvoje, siūlantys tokį produktą, žmonėms dar sunku suprasti, ar jie pavalgys, ar bus skanu ir panašiai“, – šyptelėjo Tomas.
Gal dėl to, kad neįprasta, kai kurie žmonės šiuos vaflius bando vadinti blynais, kiti – picomis. Bet Tomas pataiso klientus. Tai nei pica, nei blynas. Tai yra bulvių vafliai.
Tad kaipgi kilo mintis tokius pradėti kepti?
„Idėja kada nors turėti savo verslą, susijusį su maistu, man kirbėjo dar mokykloje.
Aišku, iš pradžių buvo mintys apie savo barą ar restoraną. O tada atėjo vagonėlių mada“, – pasakojo Tomas.
Kaip tyčia akys užkliuvo už vieno parduodamo maisto vagonėlio, kuris iš kitų išsiskyrė linksma oranžine spalva, be to, buvo jau įrengtas – kaip tik tai, ko reikėjo.
Suradus tinkamą vagonėlį teko apsispręsti, ką jame gaminti.
„Pirminė idėja buvo kiek kitokia nei dabar. Iš pradžių galvojome kepti belgiškas bulvytes, dėl kurių olandai ir belgai yra tiesiog pamišę. Taigi ketinome prekiauti belgiškomis bulvytėmis su įvairiausiais padažais.
Tačiau paskui pagalvojome, kad gal lietuviams vien tik bulvyčių bus per mažai ir prie jų reikia dar ko nors“, – prisiminė Tomas.
Jo žmona Gintarė vienoje amerikietiškoje laidoje pamatė, kaip kažkas vaflinėje kepa bulvių vaflius, ir ši idėja abiem sutuoktiniams labai patiko.
Tiesa, amerikietiškoje laidoje vafliai buvo daromi kitokie, nei dabar kepa T.Kaminskas. Jie kepti iš virtų bulvių.
Tomas irgi pabandė daryti tą patį, bet suprato, kad kaskart virti bulves vafliams bus daug vargo.
„Nutarėme pamėginti vaflius kepti iš bulvių tarkių. Iš pradžių pavargome, kol atitaikėme proporcijas, nes tešla būdavo tai per skysta – vafliai nesulipdavo, tai per tiršta – pridegdavo.
Tačiau tradicines bulves greitai palaužėme. O tada pamėginome iškepti vaflius ir iš saldžiųjų bulvių tarkių.
Su saldžiosiomis bulvėmis nebuvo taip lengva, nes, pasirodo, jos labai pretenzingos.
Kol išmokome paruošti tešlą, kad gražiai suliptų ir būtų skanu, užtrukome gerą savaitę“, – neslėpė T.Kaminskas.
Ir dabar, jei žmonės, susižavėję vagonėlyje keptais bulvių vafliais, nusprendžia tokių išsikepti namie, Tomas įspėja, kad iš karto gali nepavykti.
Atradęs geriausias proporcijas T.Kaminskas nusprendė, kad laikas pradėti savo verslą. Vasaros nelaukė – debiutavo per šiųmetę Kaziuko mugę.
„Norėjome anksčiau pradėti, kad pamatytume, kaip viskas vyksta, kokie yra trūkumai, privalumai ir taip tinkamiau pasiruošti vasaros sezonui“, – sakė pašnekovas.
Vyras neslėpė – startas buvo tikras iššūkis – spaudė 6–11 laipsnių šaltis: „Buvo labai šalta, gedo technika. Šalo viskas: ir mes patys, ir įranga.“
Nepaisant to, debiutas buvo sėkmingas, o vaflius T.Kaminskas kepa iki šiol. Maža to, atsiranda vis daugiau sugrįžtančių klientų.
Tiesa, vyras pastebėjo, kad lietuviai yra konservatyvūs ir labiau linkę pirkti vaflius iš tradicinių bulvių. Todėl kur nors važiuodamas jis paruošia net 80 procentų tarkių iš tradicinių bulvių ir tik 20 procentų iš batatų.
O štai užsieniečiai – priešingai: jie mieliau perka vaflius iš batatų.
„Vieną savaitgalį dalyvavome renginyje, kuriame buvo žmonių iš viso pasaulio.
Sužinoję, kad parduodu vaflius iš saldžiųjų bulvių už tą pačią kainą kaip ir iš tradicinių, jie negalėjo atsistebėti.
Kitose šalyse žmonės žino, kad saldžiosios bulvės yra brangesnės ir gal šiek tiek įdomesnės“, – kalbėjo vaflių kepėjas.
O ką labiausiai perka Lietuvos gyventojai?
Perkamiausi yra vafliai su čioriso dešra ir marinuotais agurkėliais bei lašiša ir pomidorais.
Taip pat lietuviams patinka belgiškos bulvytės.
Jau dabar T.Kaminskas svarsto plėsti asortimentą ir paįvairinti valgiaraštį dar kuo nors, be abejo, paruoštu iš bulvių.
„Galvojame ir apie naminius traškučius, ir apie belgiškas bulvytes iš batatų. Norime būti bulviniai ir viską daryti tik iš bulvių“, – šyptelėjo Tomas.
O man smalsu, kas gi visas bulves, iš kurių gaminami patiekalai, skuta ir tarkuoja.
T.Kaminskas šyptelėjo – patys tarkio ruošti negali, nes reikalavimai tokie, jog reikia didesnės gamybinių patalpų kvadratūros, todėl vyras susirado patikimą tiekėją, kuris paruošia reikiamo sausumo tarkius.
Vasara jau baigiasi, bet T.Kaminskas negalvoja liautis pardavinėti savo bulvinių vaflių.
„Sezoniškumas tokiame versle, žinoma, yra. Dauguma vagonėlių savininkų, jeigu viskas sėkmingai vyksta, per pusmetį užsidirba, o žiemą arba atostogauja, arba dirba minimaliai.
Bet yra keletas ir tokių, kurie dirba net žiemą – važiuoja prie įmonių pietų metu, dalyvauja privačiuose renginiuose.
Aš irgi bandysiu dirbti ne tik vasarą. Juk toks šiltas maistas iš bulvių tinka ir žiemai“, – neabejojo Tomas.
Ateityje vyras norėtų turėti ir stacionarią maitinimo įstaigą, ne tik vagonėlį.
Nors neslepia, kad ir darbas vagonėlyje turi žavesio.
Tai esą savotiškas gyvenimo būdas, kai tenka važinėti ten, kur yra klientų, o ne laukti, kol jie tave susiras.
Kita šio darbo žavesio pusė – tai šeimos verslas: „Vagonetėje“ sukasi jis su broliu ir sese, o komunikacijos reikalais rūpinasi žmona.
Paklaustas, ar nesigaili, kad darbą didelėje įmonėje iškeitė į vaflių kepimą vagonėlyje, T.Kaminskas patikino nesigailįs, nors būta ir sunkesnių dienų.
„Vieni žmonės dirba kažkur pas kažką ir galbūt jiems tai tinka. Man norėjosi būti atsakingam pačiam už save.
Jeigu padarei klaidą, esi pats kaltas, jeigu padarei gerai, tu ir esi šaunuolis“, – paaiškino T.Kaminskas.