Šių metų kelionė – ypatinga. Vytautas Andų kalnuose, Argentinoje, pasiekė aukščiausio Amerikos ir Pietų pusrutulio kalno Akonkagvos viršūnę.
– Kas jus išvedė į kalnus? Koks buvo jūsų pirmasis kartas?
– Kalnais sergu gana seniai. Prieš gerus devynerius metus, valdydami jėgos aitvarus Drevernoje pradėjome svarstyti: o ką veikti žiemą? Draugas pasiūlė – gal į kalnus? Išvykome į Himalajus. Kelionė buvo įspūdinga, tačiau pažintis su kalnais – nedrąsi. Grįžęs metus net pagalvoti apie juos nenorėjau, o paskui jie pradėjo artėti... Dabar išvykstu kiekvienais metais.
– Ir jau galite didžiuotis viršūnėmis, kurias pasiekėte?
– Rimtai kopti iki pat viršūnės bandžiau du kartus. Akonkagva Anduose, Argentinoje – aukščiausias Amerikos ir Pietų pusrutulio kalnas man kartą jau nepasidavė, todėl grįžau ten šiais metais. Tačiau esu tikras, kad viršūnių dar bus ne viena – ir aukštesnių, ir žemesnių.
– Sako, kalnuose lengvų kelių nėra. Kas jums kopiant sunkiausia?
– Susitarti su savimi. Noras, ambicija pasiekti viršūnę, pajausti, ką tai reiškia, yra labai stiprus. Viena tavo asmenybės pusė liepia kopti, o kita nuolat derasi: na, kam tau to reikia? Galvoje prasideda tikra maišalynė, sąmyšis. Tačiau šiais metais įvyko lūžis, pasakiau sau – pasieksiu viršūnę. Ir pasiekiau! Supratau, ko iš tiesų reikia tokiam žygiui ir išmokau su savimi susitarti.
– Koks jausmas stovėti kalno viršūnėje?
– Nuostabus. Esi žiauriai pavargęs, nes kopti pradedi nuo penkių ryto, viršūnę pasieki apie trečią dienos. Tas jausmas man primena pasisekusią vakarienę, gal netgi dar skaniau...
– Lyginate kalnus su virtuve?
– Drąsiai. Ir kalnuose, ir virtuvėje, jei turi ambicijų, sieki tikslo. Jei suplanuoju per metus sukurti penkis meniu savo restoranuose, tai ir kuriu. Noriu pasiekti kalno viršūnę – kopiu iki pat galo, iš paskutinių jėgų. Misija pasiekti viršūnę ir tapti geriausiu virtuvėje – vienodai reikšmingos. Kaip ir komandinis darbas.
– Ar kelionėse turite laiko pasidomėti maisto kultūra?
– Aplankyti turgus, vynines, ypatingus restoranus – kaip be to?! Prieš išvykdamas į Argentiną buvau daug girdėjęs ir skaitęs apie Argentinos mėsą ir puikius padažus.
Nuvykęs ten pirmąjį kartą – nusivyliau, tačiau tik šiais metais supratau, kodėl. Tada ėjome į restoranus, o ne svečiavomės pas ūkininkus, kurie augina puikius jaučius. Šiais metais sužinojau, koks iš tiesų yra argentinietiškos mėsos skonis, kai ūkininkas ant laužo iškepa pusę jaučio. Atsivėrė kitas vaizdas, kitas skonis, suvokimas, kas yra gera mėsa, jos ruošimo kultūra. Ir ką iš tiesų reiškia džiaugtis vakariene, bendravimu ir vynu, o ne sėdėti prie stalo įsikibus telefono.
– Ar Argentinos skonių atkeliavo į jūsų restoranų virtuves?
– Supratau, kad esame teisingame kelyje, kad gaminame mėsą taip, kaip reikia, o mūsų pagamintas čimičiurio padažas yra netgi geresnis nei tas, kuriuo mėsą laistėme Argentinoje.
Pasirodo, kai kuriuos dalykus galime daryti geriau, – jie ten terliotis neįpratę.
– Kalnuose jūs buvote komandos šefas?
– Kalnuose maistas ribojamas – visada skaičiuojama, kiek reikia jo pasiimti, kad užtektų ir nebūtų per daug. Pakalnėje dažniausiai valgėme makaronus, vytintas dešras, troškinius, ir juos gaminti tekdavo man. Kai atsiduri aukščiau nei penki kilometrai, valgai sausą, karštu vandeniu užpiltą alpinistų maistą. Gali jį pasiskaninti česnaku, jei tik sugebi jį kišenėje, prie kūno, išsaugoti nuo šalčio.
– Ar šefo įgūdžiai kalnuose praranda reikšmę?
– Atvirkščiai – žinodamas, kas ir kaip, daug greičiau suorganizuoji, kaip ištirpinti sniegą, išvirti arbatą ar košę ir kakavą vienu metu. Bendrakeleiviai irgi klausia patarimų – ką ir kaip gamini, ką valgai. Dalijimasis idėjomis ir patirtimi visada yra vertingas. Net ir aukštai kalnuose, ypač, kai kišenėje turi gabalėlį česnako.
Argentinos įkvėptas Vytauto Samavičiaus receptas
Argentinietiškas mėsos kepsnys
Labai svarbu išsirinkti veislinio jaučio skerdienos dalį, kuri turi riebalų. Mėsa turi būti brandinta, kepama ant grotelių.
Iškeptą mėsą būtinai paliekame ant lentos pailsėti 3-4 min., tada šlakstome alyvų aliejumi, barstome stambia druska, pjaustome griežinėliais ir pateikiame su čimičiurio padažu.
Čimičiurio padažas
Reikalingi produktai:
200 g lapinių petražolių,
100 g kalendrų,
20 g aitriosios paprikos,
5 g česnakų,
100 g alyvuogių aliejaus,
25 g raudonojo vyno acto,
druskos ir pipirų.
Nuskabome petražolių ir kalendros lapelius ir juos susmulkiname. Aitriąją papriką susmulkiname kartu su česnaku, viską sumaišome, pilame alyvuogių aliejų, gardiname druska ir pipirais.
Gatavą mišinį pagal skonį paskaniname raudonuoju vynu ir actu.
