Renkuosi šią kavinę ne tik dėl galimai skaniausios kavos Laisvės alėjoje, bet ir dėl puikiai savo darbą išmanančių barmenų.
Tiems, kas nesupranta, kaip atskirti „specą“ nuo ežiuko rūke, aiškinu – geras barmenas išmanys ne tik gėrimus, bet ir kiekvieną klientą pasitiks su šypsena. Pagal jo bendravimą suprasi, kad esi visada laukiamas. Ir visai nesvarbu, ar tu Riebus katinas, ar šiaip žavi išsiblaškiusi studenčiokė, užbėgusi kavos išsinešti. Nesu aklas, tad galiu teigti – puikus aptarnavimas ir dėmesys visiems be išimties.
Nemokamos kavos puodelį, manau, jau užsidirbau juos liaupsindamas, tad pereikime nuo įžangos prie apžvalgos herojų – su vienu iš jų susipažinau gerdamas kavą šioje išliaupsintoje kavinėje.
Esu komunikabilus, tad negalėjau nepakalbinti prie gretimo stalelio prisėdusio vyruko su ant kepurėlės besipuikuojančiu užrašu „Bocmanas“. Žinoma, man buvo smalsu, ką simbolizuoja šis užrašas, juolab, kad ne jūreiviška atributika, o tiesiog stilinga kepurėlė.
Istorija, kurią išgirdau, mane maloniai nustebino. Pasirodo ši kepurėlė yra netoliese įsikūrusio greito maisto restoranėlio atributika, kurio savininkas šis vyrukas ir yra. O pavadinimas „Bocmanas“ bei logotipe vyriškio atvaizdas - jo tėčio atminimui. Gerbiu žmones, kurie ne tik nepamiršta savo šaknų, bet ir jomis didžiuojasi. Tad ne paslaptis, kur Katinas patraukė kitą dieną ir kodėl. Tikrai smalsu aplankyti vietą, kurią žmogus kūrė su meile.
Nebeprisimenu tiksliai laiko, kada aš ten užklydau, bet tai tikrai nebuvo naktis, o vidurdienis, tad išvydęs pakritusią ant minkštasuolių barmenę kiek nustebau. Žinoma, ji mane pamačiusi pašoko ir nuėjo į savo darbo vietą – už baro. Matyt, mergina nebuvo spėjusi įmigti, nes greit susiprato, kad reikia paduoti meniu.
Turėjau aiškų tikslą paragauti mėsainio, tad ilgai nestudijavęs bedžiau pirštu į mėsainį su „Angus“ jautiena. Dabar nežinau, kas mane labiau nustebino: ar tai, kad mėsainių su šia jautiena bare tuo metu nebuvo, ar tai, kad barmenė net nebandė kažkaip suktis iš padėties bandydama siūlyti kokį nors kitą.
Galbūt ji būtų net apsidžiaugusi, jei gavęs neigiamą atsakymą aš tiesiog būčiau apsisukęs, išėjęs lauk ir suteikęs jai galimybę toliau mėgautis minkštomis pagalvėmis išdėtu guoliu. Bet katinas jau toks: jei jau užsuko, tai būtinai ras ką paskanauti, net jei pasirinkti teks pačiam, be personalo pagalbos.
Neilgai trukus aš jau mėgavausi milžinišku mėsainiu, prisikąsdamas skrudintomis bulvytėmis. Mintyse skambėjo „Bocmano“ savininko istorija apie baro sukūrimo istoriją, apie tai, kad meilė maisto gamybai perduodama iš kartos į kartą.
Bet liūdino atsainus darbuotojų požiūris į darbą, kuris niekais gali paversti bet kokią gražią idėją. Mes statome gražias pilis su viltimis, kad jos ne vieniems metams, kad graži pradžia turės tęstinumą, kurį puoselės ir vaikai. Bet dažnai pamirštame apie force majeure, kuria dažnai tampa darbuotojai. Jiems savininkų svajonių pilys - dažnai tik smėlio pilys pajūryje. Sugriovei vieną, eini toliau krantu – randi kitą... Tad suprantate, jog apžvalgos įžanga apie su meile dirbančius kavinukės „Four Seasons Cafe“ barmenus buvo ne šiaip parašyta. Kur meilė darbui – ten ir tęstinumas...
Išeidamas palikau lipduką su penketu ir paprašiau jį perduoti baro savininkui. Nes jo yra vertas šio baro maistas, šeimininko idėja, bet tik ne barmenės darbas.
Klientui nėra malonu jaustis taip, lyg atėjo nelaiku ar yra nepageidaujamas. Nors ir kokia graži baro sukūrimo istorija ar koks skanus maistas, viskas prasideda nuo barmeno ar padavėjo...
Šaltinis: „Riebus katinas“
