Pirktinei iki naminės – toli
„Aišku, visų įmanomų pirktinių duonos rūšių nesu išragavusi, visų naminės duonos receptų nesu išbandžiusi, bet tas, kuriuo su manimi pasidalino bičiulė – nerealus, – pokalbį su „Rinkos aikšte“ pradeda Kėdainių pagalbos šeimai centro vyriausioji buhalterė Birutė Stakauskienė (55), burnoje tirpstančios naminės duonelės kepimo džiaugsmus atradusi prieš kiek daugiau nei pusmetį. – Ir ne vien apie skonį kalbu.
Jūs nė neįsivaizduojate, koks gėris yra aromatas duonelės, skrundančios orkaitėje. Fantastika! Duonos praktiškai nebeperkame. Prieš Kūčias įsigijome kepalaitį baltos duonos – prie silkės, kitų Kūčių stalo patiekalų juk puikiai dera. Kelias riekeles suvalgėme ir viskas... O štai naminis kepinys duoninėje tikrai neužsilaiko.“
Kvietinių – negailėti, ruginių – su saiku
B.Stakauskienė prasitaria mėgstanti eksperimentus virtuvėje. O šių toli gražu nestinga duonos kepimo procese.
„Šios duonelės receptas „reikalauja“ kilogramo kvietinių miltų. Galima eksperimentuoti ir dėti dalį ruginių, pilno grūdo miltų. Kažkada įbėriau pusę kilogramo kvietinių, o kitą pusę – ruginių. Matyt dėl jų tąsyk duona iškepė tamsesnė, sakyčiau, netgi sunkesnė. Daugiau kvietinių miltų – vadinasi duonelė bus šviesesnė. Nusistačiau savo „firminį“ kiekį – septynis šimtus gramų kvietinių, tris šimtus – ruginių miltų. Tokiu santykiu duonelė, mano skonio receptoriais pasikliaunant, iškepa pati skaniausia“, – plačia šypsena apdovanoja žavinga kėdainietė.
Sveikos sudedamosios duonelės dalys
Pirmiausia – miltai, o paskui juos – visi likę ingredientai. „Stiklinė cukraus, trys arbatiniai šaukšteliai druskos. Šios gali būti žiupsneliu mažiau. Patarčiau dar švelniai nubraukti kaupukus, kadangi druska – ne cukrus, kuris pasemtas pats kiek nubyra iš šaukštelio. Kažkada nenubraukiau druskos kaupukų – ir štai duonelė buvo vos per sūri. Taip jau yra – kaskart kepdama duoną bandau ką nors naujo, ją iš naujo atrandu ir vis mokausi, – šypteli B.Stakauskienė. – Tuomet – stiklinė lukštentų saulėgrąžų, stiklinė avižinių dribsnių, stiklinė linų sėmenų. Ir dar dedu valgomą šaukštą kmynų, užplikytų verdančiu vandeniu. Užplikau ir leidžiu atvėsti. Kol maišau tešlą, kmynai plikosi, skleidžiasi nerealus jų aromatas. Tada į tešlą pilu pusę litro šalto vandens, pamaišau. Supilu stiklinę su pravėsusiu šiltu vandeniu ir kmynais, o ant viršaus – dar puslitrį šalto vandens.“
Bemielė tešla rūgsta dvylika valandų
Vargeli, o kaip gi iškils duonelė be mielių kepama?
„Tai – taip pat labai svarbus momentas. Pirmąjį kartą raugo reikia gauti iš savo bičiulių, o vėliau turėti jo savo namuose. Paruošus tešlą tris valgomus šaukštus masės atsidėti į indelį, saugiai padėti šaldytuve kitam kartui. Tie trys šaukštai – tarsi mažas duonelės kepaliukas ateičiai, – pasakoja kėdainietė. – Tešlai iškilti reikia dvylikos valandų. Taigi, sakykime, vakare, aštuntą valandą išmaišius, aštuntą ryto galima pašauti į orkaitę. Buvo toks atvejis, kai nepasiskaičiavau laiko – teko keltis pusę penkių ryto ir kepti. Dvylika valandų – optimalus šios duonelės tešlos išrūgimo laikas.“
Nepamiršti trijų šaukštų raugo kitam kartui
Tiesa, kas dėl raugo – jį iš šaldytuvo ištraukti reikia vos pradėjus gaminti tešlą naujai duonai.
„Ištraukiu, pasidedu ant stalo – o jis tas penkiolika–dvidešimt minučių šyla ir keliasi kambario temperatūroje. Vieną po kito sudedu ingredientus, gerai išmaišau, kad neliktų sausų, ant indo dugno prikibusių miltų. Geriausias indas – apvalus. Tuomet sukraunu turimus tris šaukštus raugo ir dar sykį gerai gerai išmaišau, – duonelės kepimo proceso paslaptimis dalijasi B.Stakauskienė. – O tada, kaip jau minėjau, atsidedu raugo kitam kartui, o turimą masę palieku rūgti dvylikai valandų.“
Kepti – valandą ir dvidešimtį minučių
Iš nurodyto ingredientų kiekio Birutei pakanka užpildyti dvi skardas ir vienu metu iškepti dvi gardžias duoneles.
„Tešlai iškilus ją galima dėti į skardeles ir pašauti į orkaitę. Kartą skardeles ištepiau aliejumi – kažkodėl iškepusi duona sunkiai išsitraukė. Matyt, aliejus nuslinko į skardos apačią, tad kepinio šonus vos ne peiliu teko atkabinti.
O štai sviestas – daug veiksmingesnis. Šiltu vandeniu nuplautomis rankomis imu sviesto gabalėlį ir ištepu skardos kraštus. Nereikia nė kepimo popieriumi skardos kloti, sviesto dėka kepinukas puikiai išsitraukia, – teigia Kėdainių pagalbos šeimai centro vyriausioji buhalterė. – Įkaitinu orkaitę iki 200 C. Kuomet orkaitė jau įšyla, galima skardeles dėti į vidų. Kepu pusvalandį. Būtinai – su įjungtu vėjeliu, nes tešla šlapia, jai reikia pradžiūti. Neišdžiuvusi ji gali susmegti, subliūkšti.
Po pusvalandžio duonelių paviršių uždengiu kepimo popieriumi – kad šis nenudegtų. Taip jis iškepa auksinės spalvos. Uždengusi kepu dar penkiasdešimt minučių. Ištraukusi iš orkaitės dar pašlakstau pienu duonelių putą – kad ši nebūtų sausa. Pienas ją suminkština.“
Šildo ir iškvėpina namus
B.Stakauskienė spėlioja duonelę greičiausiai kepsianti tik šaltuoju metų laiku – orkaitė itin prišildanti namus.
„Vasarą saulė nuo ryto iki vakaro kybo mums atsisukusi tiesiai į svetainės ir darbo kambario langus, todėl būna labai šilta. O duonelė bekepdama ne tik puikų aromatą, bet ir šilumos daug išskleidžia, – šypteli B.Stakauskienė. – Kas dėl fantastiško aromato, juo namai prisipildo duonelei orkaitėje pakepus vos dešimtį minučių. Kažkada užsuko kaimynai pas mus į penktą aukštą iš trečiojo paklausti, ką gi mes tokio gardaus kepame, kad visa laiptinė pakvipusi.“
Alpsta vyras, seserys, mama ir draugė
Kėdainių pagalbos šeimai centro vyriausioji buhalterė pasidžiaugia, kad pirmasis ir pats rimčiausias jos kepinių degustatorius – sutuoktinis Rimas – niekada negaili gražiausių pagyrų savo kepėjėlei.
„Smagu, kad jam skanu. Juk duonelę kepu pirmiausia dėl mylimiausių savo žmonių – vyro Rimuko, mamytės, kuri sako, kad ši duonelė vaistus atstoja, ir tik po to dėl savęs. Jaučiu pareigą kepti. Sesuo Raimonda – profesionali konditerė, bet sykį pabandžiusi kepti nuleido rankas – jai nesigavo. Suderėjom mainus: aš jai duoną, ji man pyragus kepa, – balsu juokiasi moteris. – Karšta ši duonelė labai skaniai valgoma su sviestu – jis akyse tirpsta ant duonelės tepamas. Galima riekelę užkąsti ir prie sriubos, ir prie kepsnių – visur tinka. Net vietoje pyrago ar sausainuko prie arbatos puodelio. Nėra ko kalbėti – galima pusryčiams kaip sumuštinių duoną kramsnoti... bet ji tokia gardi, kad nesinori jos „gadinti“ mėsa ar sūriu.“
Piktai – nesiartinti prie orkaitės
B.Stakauskienė pasijuokia, kad, ko gero, kepinėlis toks skanus pavykstantis ne vien dėl puikaus recepto, bet dar ir dėl to, kad moteris savo mylimam kepiniui atiduodanti visą savo šilumą.
„Pasikalbu su duonele juokais, sakau: „Iškilk gražiai, iškept gražiai, duonyte“. Gal ir ta nuotaika, su kuria kepinį gamini, daug ką reiškia. Manau, kad šeimininkė be nuotaikos tądien visai neturėtų gaminti. O apie duonelės kepimą nė nekalbu“, – šypteli B.Stakauskienė.
Moteris priduria, kad dar ne visas savo idėjas realizavo – žada bandyti kepti naminę duoną su lašinukų įdaru, o stiklinę su linų sėmenimis maišyti perpus su kanapėmis. Ir sveika, ir skanu, ir trašku!
