Operos solistas, modelis ir aktorius (yra vaidinęs Bazo Luhrmanno romantinėje dramoje „Didysis Getsbis“) neseniai surengė koncertines gastroles Australijos lietuviams, tačiau svečioje šalyje ilgiau neužsibuvo.
Į gimtinę A.Zakarauskas grįžo švęsti Velykų. Vilniaus centre esančius namus jis papuošė sprogstančių medžių šakelėmis ir pavasarinėmis gėlėmis.
Solistas pasakojo, kad jau tradicija tampa jo namuose rinktis artimiems draugams ir pavasario šventei ruoštis kartu.
„Kiekvienas svečias atsineša įvairių priemonių ir visi smagiame rate marginame Velykų simbolius. Buvo tokių, kurie atsinešė tradicinių medžiagų: medvilnės dažų, vaško, augalų šakelių, svogūnų lukštų.
Aš šįmet pasiūliau kiaušinius gražinti įvairiais raštais ir spalvomis išmargintu natūraliu šilku“, – kalbėjo vilnietis.
– Kaip atradote kiaušinių marginimą šilku?
– Kasmet norisi naujovių ir išmėginti tai, ko nesu bandęs anksčiau.
Šia marginimo technika susižavėjau viešėdamas bičiulių šeimoje. Man patiko jų Velykų stalą puošiantys margučiai, o bičiuliai mielai papasakojo, kaip šilku gražiai nudažyti kiaušinius.
Kad kiaušiniai neišslystų iš šilko, kiekvieną įdėjau į nailoninę kojinę.
– Kokiais raštais ir spalvomis marginate kiaušinius?
– Visomis pasaulio spalvomis ir visais raštais. Stengiuosi vengti monotonijos. Kiaušinių margumas priklauso nuo to, kiek šilko skiaučių turiu. Šįmet jomis pasirūpinau iš anksto.
– Vadinasi, kiekvienas margutis vis kitoks?
– Dažant šilku kiekvienas margutis tampa vienetinis ir nepakartojamas, turi dalelę magijos ir savitą raštą. Smagu tuos raštus tyrinėti. Svarbiausia, kad šilkas būtų natūralus, – sintetinės medžiagos tokio grožio nesukuria.
– Kiaušiniams marginti tinka ir nenešiojami šilkiniai kaklaraiščiai. Nepagailite ir savųjų?
– Paaukojau keletą kaklaraiščių, o turintiems galimybę siūlyčiau jų paieškoti vyresnių šeimos narių spintose.
Neabejoju, kad rasite ką nors įdomaus.
– Kokiais dar būdais esate marginęs kiaušinius?
– Naudojau tradicinį svogūnų lukštų, žolelių ir maistinių dažų mišinį.
Jis niekada nėra sugadinęs reikalo. Dar nesu bandęs kiaušinių marginti ąžuolų žievėmis, samanomis, burokėlių nuoviru. Kadaise ant kiaušinių vašku išrašydavau linkėjimus, piešdavau įvairius ornamentus.
– Skaičiuojate, kiek margučių suvalgote per Velykas?
– Dažniausiai daugiau sudaužau, nei suvalgau. (Juokiasi.) Mūsų šeimoje nuo vaikystės įprastos tikros margučių daužynės.
– Kokių dar patiekalų būna ant Velykų stalo?
– Mama verda šaltieną, ruošia tradicinius patiekalus, prie kurių pavadinimų lieka tik pridėti žodį „velykinis“. Atsimenu net troškintus velykinius kopūstus su jautiena, įvairiais būdais paruoštą paukštieną.
– O namuose kepti Velykų pyragai ant jūsų stalo kvepia?
– Pastaruoju metu aš kepu pyragus. Tai vienas maloniausių atsipalaidavimo būdų po repeticijų ir koncertų. Dažniausiai Velykų stalui iškepu keksą arba obuolių pyragą.
Mano senelė tradiciškai kepdavo žemaitišką Velykų bobą ir ruošdavo pietus 10 vaikų bei beveik 20 vaikaičių. Artimieji visada suvažiuodavo į Beržoro (Plungės r.) bažnytkaimyje esančią trobą po Velykų mišių. Būdavo smagu susitikti su plačia gimine iš mamos pusės.
Senelės recepto neišsaugojau, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad pačiam reikėtų pamėginti iškepti Velykų bobą.
Praverčia seni kaklaraiščiai
Kiaušinius įvyniokite į spalvingo (būtinai natūralaus) šilkinio kaklaraiščio skiautes, stipriai suriškite siūlu arba susukite į nailoninę kojinę. Tokius margučius reikia virti vandenyje apie 20 minučių.
Tik nedėkite jų į karštą vandenį, nes gali sutrūkinėti lukštas.
Verdant į puodą reikia įpilti acto ir įberti šiek tiek druskos. Kad margučiai labiau blizgėtų, juos aptepkite aliejumi.
