Smagu prisiminti save jauną, gražų, stovintį ilgoje eilėje prie kasos. Ir ima juokas prisiminus kasininkę, sėdinčią kėdėje ir mikliai minkančią seno tipo kasos aparato mygtukus. O aparato skleidžiamas garsas dar dabar skamba ausyse.
Tad būdamas Kaune mąstau, kur nueiti, kad būtų galima nugrimzti į panašius prisiminimus.
Garsiojoje Kauno „Spurginėje“ ar Laisvės alėjoje esančioje valgykloje jau lankiausi, tad reikia kažko naujo. Ir čia man topteli geniali mintis – reikia ieškoti seniai veikiančios čeburekinės.
Išsiaiškiname, kad Kaune išlikusios net dvi tokios. Renkamės tą, kuri arčiau mūsų.
Atvykę į Savanorių pr. 290B aptinkame nedidelę kavinukę su keliais staliukais, kampe – dirbtinę palmę su bananais, matyt, išlikusią dar iš sovietinių laikų ir nedidelį bariuką.
Patiekalai užsakomi taip pat, kaip ir tada, kai dar buvo galima atsiskaityti rubliais – prie baro. Užsakai, užsimoki, sėdi ir lauki. Romantika.
Meniu, manau, ženkliai nepasikeitęs, nebent atsirado čeburekų su sūriu, kalakutiena ar veganiškų. Dėl čeburekų su sūriu dar galėčiau abejoti, bet dėl veganiškų esu 100 procentų tikras, kad tais laikais jų nebuvo.
Užsisakome tradiciškai – sultinių ir čeburekų. Išgirdę sumą – 5,90 euro – susižvalgome.
Aplinka, langelis baro gale, pro kurį paduodami čeburekai, mus jau buvo perkėlę į sovietinius laikus, bet kad prie to dar prisidės ir maža sąskaita, nesitikėjome. Žinoma, jei geriau pagalvojus, už 5,90 rublio būtų išėjęs ir didesnis pokylis, bet šiais kosminio kainų augimo laikais ir tokia suma už dviejų pietus stebina.
Lieka sėstis prie laisvo staliuko ir laukti antrosios kelionės į praeitį dalies.
Kol laukiame maisto, aptariame palmę, nusagstytą bananais. Anais laikais pamatyti tokią egzotiką šiltuosiuose kraštuose turėjo ne kiekvienas, o eiliniams žmonėms užsimanius egzotikos tekdavo eiti į čeburekinę ir kremtant čebureką bei užgeriant sultiniu įsivaizduoti, jog atostogauji po palme. Net pajuokavome, jei tais laikais jau būtų buvę išmanieji telefonai, kiek asmenukių būtų pasidariusios mergaitės šioje kavinėje.
Fantazuoti toliau mums neleido ant stalo atkeliavę sultiniai bei čeburekai. O nei kiek per tuos dešimtmečius nepasikeitęs skonis leido dar labiau pasinerti į fantazijas.
Žvelgdamas į ant stalo gulintį kvitą ir suvokdamas, jog nenoriu kad „banketas“ taip greit pasibaigtų, prisimindamas tų laikų komedijoje pasakytą auksinę frazę – „reikalauju, kad banketas tęstųsi“ – leidžiu sau dar kiek paišlaidauti.
Mano širdies draugė atsisako nuo tolimesnės degustacijos, tam turėdama rimtą moterišką priežastį skambiu pavadinimu – dieta.
Na, o aš einu prie baro ir leidžiu toliau sau lepintis. Šį kartą užsakau kepsnį „Skanaus“. Aišku smalsu buvo paragauti ir garsųjį anais laikais „Astros“ kepsnį, bet tą malonumą pasilikau kitam kartui.
Kepsnys tik patvirtino, kad šioje vietoje tvyro tų laikų dvasia. Kiaulienos nugarinė įdaryta daržovėmis, ant viršaus ar tai dėl skonio, ar dėl sotumo užvožta pomidorų padažo bei sūrio. Skanu, kaip tais laikais, kai neturėjome su kuo lyginti. Kaip mano amžinatilsis senelis sakydavo: paprastai, be jokių mandravojimų. O ko daugiau Riebiam katinui reikia.
Tad einame prie mano mėgstamiausios vietos apžvalgose. Vertinimo. Vienos užeigos savininkai dėl prasto jų maisto įvertinimo replikavo, kad aš vertinu kaip man šauna į galvą, o neišdėstau konkrečiai balais kas ir už ką. Tad šį kartą vengsiu pasikartojimo.
Vertinimas
Interjeras – 10 (mažiau už palmę duoti ir negalėjau);
švara – 9 (tokios švaros salėje galėtų pavydėti dauguma kavinių);
aptarnavimas – 9 (vos priėję prie baro buvome pastebėti, maistas patiektas abiems vienu metu, rinkdamiesi patiekalus gavome pilną konsultaciją, o tai rodo, kad žmogus puikiai išmano valgiaraštį);
maistas – 8 (du balus nubraukiau už čeburekų formą ir kepsnį „Skanaus“).
Viso: 36 balų (vidurkis – 9) Tad 5 nagučiai.
Pagarbiai,
