Nesileisiu į detales, kaip mes atsiradome prie prekybos centro „Herkaus galerija“, bet tai pakeitė mūsų planus vykti į numatytą kavinę. Eidami per prekybos centrą pastebėjome jo pirmajame aukšte įsikūrusį sušių barą šmaikščiu pavadinimu „Suktinukas“.
Tai, kad baras šeštadienį ir per pačius pietus buvo tuščias, manęs nenustebino. Dar pieš 20 metų, kai pats pradėjau dirbti viešojo maitinimo sferoje, mačiau, kaip atsidaro gausybė kinų, japonų restoranų, ir tik vienetai iš jų prigijo.
Panaši mintis kilo ir žvelgiant į šį barą. Kiek kartų seniau teko lankytis panašiuose sušių baruose, visada būdavo ta pati priežastis kodėl jie ilgai neišsilaiko rinkoje. Tai naudojami prastesnės kokybės produktai bei lietuvių meilė cepelinams. Tad „snaudžiančius“ sušių barus tenka matyti ir kituose miestuose.
Pasiūliau tėvams sudalyvauti mano eksperimente ir paskanauti sušių. Eksperimento esmė – rasti atsakymą, kodėl šie barai nesusilaukia didesnio klientų dėmesio.
Mane nudžiugino tai, kad šiame bare nebandoma sviesto padaryti sviestuotu. Suprantu, kad daugumos baro savininkų noras yra kuo labiau perteikti tos šalies dvasią, kuri atsispindi ne tik interjero detalėse, bet ir aptarnaujančio personalo aprangoje. Dažniausiai kai Lietuvoje kiniečių ar japonų restoranuose pamatau blondinę padavėją apsirėdžiusia kimono, tai suveikia kaip atvirkštinė reakcija. Taip sakant, dar labiau suvoki, kad esi Lietuvoje. Tad mano asmeninė nuomonė yra tokia – nereikia persistengti šioje vietoje.
Pradėję vartyti meniu ir supratę, kad norėdami paragauti skirtingų sušių turėtume užsisakyti vieną didelį padėklą įvairių suktinukų.
Primygtinai įkalbu mamą paskanauti miso sriubos. Ji dažnai vadinama japonų ilgaamžiškumo eliksyru, be to, padeda moterims išvengti krūties vėžio. Žodžiu, šių kelių sakinių pakako įtikinti mamą jos paskanauti.
Atkeliavusi ant stalo sriuba vaizdu mamos nesudomino, tad ją teko valgyti man. Galiu pasakyti, kad vaizdas ženkliai prasilenkia su skoniu. Mano valgytoje miso sriuboje dominavo jūržolės ir lašiša. Neprasitariau tėvams, bet tai, kad mama jos atsisakė, mane nudžiugino – garbė valgyti skanią miso atiteko man. Tad patarimas visiems: prieš kažko atsisakydami, visada pirma paragaukite.
Kad tėvai neliūdėtų stebėdami mane valgantį sriubą, ant stalo buvo atnešta karšta užkandėlė, kurią aš iškart įtraukiau į savo mėgstamų užkandėlių sąrašą.
Pailgi tešlos suktinukai buvo įdaryti smulkiai pjaustytomis daržovėmis. Burbuliukai, įdaryti sūriu ir Chalapos paprika, – superinis derinys. Patys mažiausi kubeliai buvo jūros šukutės tešloje. Kelios karališkos krevetės, kalmarai tešloje.
Kai su kuo nors diskutuoju apie kalmarus, svogūnus, vištieną ar ką kitą tešloje, visada sakau: svarbu yra tešlos santykis su produktu. Negali būti jos nei per daug, nei per mažai. Tad čia valgyta užkandėlė galėtų būti geru pavyzdžiu. Per skysta tešla dažniausiai nuvarva dar įdarui nepanirus į aliejų, na o persistengus su miltais, tenka džiaugtis dideliu tešlos kiekiu.
Patiektas sušių padėkliukas galutinai mus pribloškė. Vienintelis, kam galėčiau reikšti priekaištus, tai vadinamajai krabų mėsai. Bet guodė mintis, kad čia naudojamos geros kokybės krabų lazdelės. Nepagailėta nei lašišos, nei karališkų krevečių. Jų skoniu tikrai nepermušė ryžiai.
Jei kas paklaustų, ar tokio padėklo užtenka trims pavalgyti, galiu teigti kad taip. Nes ketvirtadalis padėklo keliavo su mumis namo.
Vertindamas visada turiu galvoje ir tai, kokioje šalyje valgomas maistas, kokie tos šalies žmonių įpročiai. Tad tai, kad žvelgdamas į šio baro meniu nepamačiau dominuojančios žalios žuvies sušiuose, manęs nė kiek nenustebino. Juk tai Lietuva, ir norint įsitvirtinti rinkoje, tenka prisitaikyti prie lietuvių mitybos įpročių.
Tad vertinu šį barą riebiais penkiais nagučiais.
Ir pažadu nuo šiol skirti daugiau dėmesio ir kitų šalių virtuvėms, žinoma, nepamiršiu ir mūsų lietuviškai virtuvei atstovaujančių barų.
Išeidami iš baro gerai prikimšę pilvus nejautėme sunkumo, kaip būna prisivalgius tradicinių lietuviškų patiekalų, kurių garnyre dažnai dominuoja bulvės. Tad nenuostabu, kodėl samurajai tokie judrūs...
Gaila, bet neradau atsakymo į klausimą: kodėl šis baras šeštadienį buvo tuščias. Gal klaipėdiečiai – kaip grybautojai tuščiais krepšiais – nežino „grybingų“ vietų...
