„Tarp Izraelio ir Lietuvos gyvenu jau kuri laiką, Izraelis – mano vyro gimtinė. Izraelis – nuostabi šalis, tačiau Lietuvos niekas man nepakeis, nes ji – mano šaknys, meilė, aistra ir deguonis“, – prisipažino prieš Naujuosius metus gimtinę aplankiusi Ž.Grigonytė.
Moteris ne tik Lietuvoje išgarsėjo pristačiusi pačios sukurtą patentuotą neaustinės technologijos audinį.
Visai šalia Tel Avivo gyvenanti kūrėja į Izraelį gyventi persikėlė po prieš devynerius metus įvykusių vestuvių su trejais metais vyresniu verslininku Eladu Kubeisy.
Ž.Grigonytė neslėpė, kad apsiprasti Izraelyje buvo nelengva.
„Dabar jau kalbu hebrajiškai – žmonės mane supranta ir aš juos, ir viskas tapo įprasta, niekas neatrodo keista“, – sakė moteris. Kūrėja tikino jau pripratusi ir prie šios saulėtos šalies šilto klimato, ir prie maisto.
– Kokia yra Izraelio virtuvė?
– Labai įvairi, daugiakultūrė, mišri. Yra daug skanių patiekalų. Naudojami kone visi tie patys pagrindiniai maisto produktai kaip ir Lietuvoje, tačiau smarkiai skiriasi prieskoniai, kuriais gardinamas maistas, patiekalų proporcijos.
– Ką spėjote pamėgti iš šios šalies virtuvės?
– Man labai patinka falafeliai. Tai – kasdienis Izraelio žmonių patiekalas, dažnai net priskiriamas prie gatvės maisto. Taip pat patinka kubė. Tai – iš Irako kilęs patiekalas.
Šis patiekalas izraeliečiams asocijuojasi su lietuviškais cepelinais. Žinoma, kalbu tik apie tuos, kuriems teko ragauti cepelinų.
– Ar jums nesunku laikytis Toroje aprašytų nuostatų, kurių paiso tikintys izraeliečiai? Nepainiojate indų, skirtų mėsai, žuviai, pieno ir kitiems produktams?
– Taisykles ir tradicijas spėjau pažinti. Tačiau mūsų su Eladu namuose nėra jokių apribojimų. Mano mityba nuo nuolatinio gyvenimo Lietuvoje laikų aukštyn kojom neapvirto. Juk, tarkime, kiaulienos ir Lietuvoje nemažai žmonių nevalgo.
– Ar jums smagu suktis namų virtuvėje? Ar ši erdvė vien jūsų valdos?
– Virtuvėje man patinka, ypač kai gaminu skanų ir greitai paruošiamą patiekalą. Nesu nubrėžusi ribų virtuvėje, tai – teritorija visiems šeimos nariams pasireikšti.
Gaminant patinka improvizuoti. Nemėgstu aklai kopijuoti patiekalų. Man tai nuobodu.
– Gal prisimintumėte kokį nors linksmą nutikimą virtuvėje ruošiant valgį?
– Prisimenu, kaip pirmą kartą gaminau cepelinus. Man tuomet buvo dvylika metų. Verdant cepelinus jie ištižo, išėjo vientisa masė. Nuo to laiko daugiau nebandžiau jų gaminti.
– Ar jūsų vyrui skanus lietuviškas maistas?
– Vyrui labai patinka ir Lietuva, ir lietuviškas maistas. Jis sako, kad porcijos galėtų būti didesnės. Lietuviška duona jam labai skani. Kaip ir mūsų gira bei alus.
– Kaip pradedate dieną? Kokie būna jūsų pusryčiai?
– Man patinka lengvi izraelietiški pusryčiai. Jeigu jų nevalgau, tuomet ant stalo garuoja kava, o prie jos – sviestinis ragelis.
– Ar vyras kava į lovą jus palepina?
– Toks lepinimas man būtų didžiausias įžeidimas. Toks rytinis ritualas nepatiktų. Kavos puodelio vieta yra ant kavos stalelio su vaizdu į jūrą arba ežerą.
Tačiau jeigu kalbame apie lepinimą, mano vyras yra tikras profesionalas gaminant žuvies patiekalus. Jis puikiai ruošia „chraime“ – iš Maroko kilusį patiekalą. Tai – žuvis aštriame padaže. Jo tokiu būdu paruošta žuvis yra vienas skaniausių mano kada nors ragautų žuvies patiekalų.
– Receptų knygų jūsų virtuvėje galima rasti?
– Turiu tik vieną receptų knygą, skirtą vegetarams. Kai pritrūkstu fantazijos ruošdama patiekalus iš daržovių, žvilgteliu į ją. Taip pat ir internete pasidomiu, kaip paruošti kokį nors skanų valgį.
Mano senelė mokėjo puikiai gaminti, žinojo daugybę tarpukario Lietuvos laikų patiekalų receptų ir šeimininkaudavo per vestuves. Ji pyragą „skenduolį“ kepdavo pagal pačios sukurtą receptą.
Šis pyragas yra ypatingo skonio. Skanesnio neteko ragauti. Visus receptus senelė mokėjo atmintinai. Žinoma, kaskart ką nors vis patobulindavo savaip, todėl užrašų nepaliko.
– Ko nors lietuviško pasiilgstate?
– Duonos. Jeigu mokėčiau kepti lietuvišką ruginę duoną, kepčiau ją kasdien.
– Ar yra patiekalas, be kurio jūsų namuose neįsivaizduojate šventinės vakarienės?
– Nėra. Dažniausiai svečius vaišinu kava, arbata ir saldumynais. Jeigu svečiai praneša apie atvykimą iš anksto, pagaminu ką nors rimtesnio.
– Kai yra galimybė rinktis, valgote pyragaitį ar mieliau sukertate kepsnį?
– Mielai valgau kokį nors kokybiškos mėsos kepsnį. Iš cukraus jokios naudos.
Falafeliai
Reikės: 400 gramų džiovintų avinžirnių, 1 didelio pjaustyto svogūno, 2 šaukštų smulkiai pjaustytų petražolių, 2 šaukštų smulkiai pjaustytų kalendrų, 1 arbatinio šaukštelio druskos, pusės arbatinio šaukštelio maltų aštrių raudonų paprikų, 5 skiltelių česnako, 1 šaukštelio smulkiai maltų kmynų, 1 šaukštelio kepimo miltelių, 6 šaukštų miltų, rapsų ar saulėgrąžų aliejus kepti (nenaudokite alyvuogių aliejaus).
Garnyrui tinka pomidorų ir agurkų salotos, rauginti kopūstai, svogūnai, „tahini“ – sezamų padažas, pita.
Avinžirnius pamerkite į didelį indą, kad apsemtų vanduo. Palikite nakčiai, kad išbrinktų. Išėmę iš indo nusausinkite.
Sudėkite avinžirnius, svogūnus, petražoles, kalendras, druską, paprikų miltelius, česnaką, kmynus į virtuvinį kombainą, susmulkinkite, tačiau ne iki tyrės. Masė turi būti smulkių grūdelių pavidalo.
Į masę suberkite kepimo miltelius ir miltus, išminkykite, įberkite dar truputį miltų, jeigu reikia (iš gautos masės turi būti lengva formuoti graikinio riešuto formos rutuliukus). Masę apvyniokite maistine plėvele ir padėkite į šaldytuvą. Po 3 valandų išimkite ir gaminkite rutuliukus.
Įkaitinkite puode aliejų, jo turi būti apie 10 centimetrų sluoksnis. Pabandykite išvirti pirmąjį rutuliuką. Jeigu verdant sutrupės, į masę įdėkite šiek tiek miltų. Tada vėl pabandykite ir virkite kelias minutes, kol lengvai apskrus.
Valgykite su šviežių daržovių salotomis, raugintomis daržovėmis, padažu.
