Tas pats ir su maistu, kai pereiname nuo lygmens: per saldu/sūru, kainos/kokybės santykis ar vidutiniai/blogi/geri produktai iki tikrojo – meninio lygmens. Tai yra, kai nebėra klausimų, ar buvo gerai, bet tik kaip tai tinkamai perteikti?
Aš iki šiol nežinau, kaip reikia aprašyti tokias akimirkas, todėl dažniausiai jas laikausi sau. Nežinau, ar ir dabar sugebėsiu papasakoti apie mūsų vakarienę Palangos restorane „Onorė“. Gal paprasčiausiai pasakyti, kad jūs visi privalote tai patirti?
Šiame restorane apsilankėme keturiese. Ir jei ne draugai, šio stebuklo nebūtų nutikę, nes būtent jie mus čia pakvietė. Pernai netyčia užsukę į šį restoraną jie liko sužavėti maistu.
Vakarienę pasirenkame iš šventinio meniu. Kainos jame svyravo nuo 25 EUR už 3 patiekalų „Kalėdinę antį“ iki 39 EUR už 5 patiekalų degustaciją. Beveik visi renkamės pastarąją, tik mūsų draugė pasirenka pirmąjį pasiūlymą, nes labai bijo persivalgyti. Lieka tik pasirinkti vyną, ir viskas prasideda.
Vienas po kito pradeda plaukti patiekalai, kuriuos mums atskirai pristato tai restorano savininkas, tai pats virtuvės šefas.
Kiekvienas trumpas pristatymas mums padeda labiau įsijausti į skonių jūrą/bombą, kuri slepiasi lėkštėse. Ir nors stebint patiektą maistą sunku atidžiai klausyti pasakojimų, mes nuoširdžiai stengiamės.
Sužinome, kad tunas čia gaminamam karpačui tiekiamas tiesiai iš Japonijos ir užšaldomas taikant specialią technologiją, taip išsaugant skonį, kuris būtų kuo artimesnis šviežio tuno skoniui. Sužinome, kaip gaminami padažai ir t.t.
Tuno karpačas buvo pagardintas keptomis jūros žolėmis, skraiduolės ikrais, tuno kremu ir citrinų kremu. Tai buvo vienas tobuliausių užkandžių, kurį teko ragauti. Švelnus, bet pretenzingas šio patiekalo skonių derinys nepalieka nė vieno abejingo.
Net pastebiu, kad po tuno karpačo pokalbiai dar labiau pagyvėja. Jis mus tarsi atpalaiduoja ir leidžia pasinerti į vakaro pramogas šiame restorane.
Po kurio laiko ant mūsų stalo atkeliauja kalafiorų sriuba, pagardinta pastarnokų traškučiais, gorgonzolos sūriu, karamelizuotais lazdynų riešutais bei spanguolių ir trumų aliejumi.
Vėl trumpas pristatymas, ir mes panyrame į skonių jūrą.
Sriuba? Tai buvo stebuklas. Ji patiekta taip, kad nei vienas skonis nelieka nepastebėtas, nors netinkamai parinktos proporcijos gali viską sugadinti (keli jos ingredientai galėjo lengvai užgožti savo kompanionus, bet virtuvė su tuo susitvarkė labai profesionaliai).
Sriubos skonis jau stipresnis, ir suprantame, kad vakarienė įgauna pagreitį (tiesą sakant, man sriuba taip patiko, kad nebūčiau supykęs, jei visi likę patiekalai būtų buvę ta pati sriuba).
Trečiasis patiekalas – laukinio oto filė su karamelizuotu burokėlių-obuolių kremu, keptais grybais, marinuotomis ropinėmis daržovėmis, bulvių koše su raugintais agurkais, obuolių ir sviesto padažu.
Ir vėl nepaprastai sunkiai atpasakojamas skonis. Šiaip nesu žuvies mėgėjas, bet šį patiekalą valgiau su didžiausiu pasimėgavimu. Labai patiko oto, burokėlių-obuolių, keptų grybų bei padažo skonis. Jei tokį derinį sugebėčiau atkartoti pats, tai esu tikras, kad būčiau didelis žuvies gerbėjas.
Malonus, lengvas, bet labai įsimintinas patiekalas. Reikėjo vien pamatyti tuos judančius grybus ant viršaus, jie atrodė lyg gyvi.
Toliau ant mūsų stalo atkeliauja elniena su topinambų ir obuolių kremu, keptais grybais, topinambų traškučiais, „Amaretto“ lazdynų riešutais, pagardintas elnienos sultinio ir juodojo šokolado padažu.
Mėsa tiesiog tirpo burnoje, o jos derinį su „Amaretto“ lazdynų riešutais pamenu lyg vakar.
Ar buvo skanu? Nors žmona nevalgo lengvai keptos mėsos (su raudoniu), jos lėkštė liko tuščia. Gal padažas galėjo būti kiek labiau šokoladinis, negaliu teisti restorano šefo sprendimo, nes derinys buvo tikrai puikus (įdomu, ar prie didkepsnio taip pat tiktų glazūruoti riešutai?).
Paskutinis atkeliauja „Onorė“ namų desertas. Apie jį nieko nerašysiu, tiesiog pasigėrėkite foto.
Mūsų vakarienė užtruko maždaug 2val., ir tai buvo kažkas nepaprasto. Gal tai ir nėra pigiausia vieta (vakarienė su vynu keturiems asmenims apie 200 EUR + arbatpinigiai), nėra geresnės investicijos, nei teigiamos emocijos ir nuoširdus džiaugsmas, tad tikrai rekomenduoju būnant Palangoje aplankyti šį restoraną.
Iš restorano išėjome paskutinieji. Nuėjome prie jūros, kur gėrėjomės lūžtančiomis bangomis bei jų paliekamomis baltomis putomis. Mintyse aš vis atgamindavau patiekalų skonius. Įdomu, ar tą patį darė ir mano kompanija?
Vienintelė pastaba restorano savininkams – jei klientai atsisako antrojo vyno butelio, tai reiškia, kad mums jo jau užtenka. Ir ačiū, bet siūlyti jo kas kartą priėjus nėra reikalo, nes tai jau ne profesionalumas, o paprastas įkyrumas.
Gerų 2018-ųjų, ir tikiuosi, kad šiais metais pavyks aptikti ir daugiau panašių perlų.
Vertinimas: 10 iš 10
Kaina: aukštesnė kainų kategorija, bet verta kiekvieno euro.
