Moteris, rašanti maisto tinklaraštį „Žalia mėta“, ir pati kuria skanėstų receptus.
Daugelis jų yra sveikesni, nes Živilė stengiasi naudoti kuo mažiau cukraus ar riebalų.
Tačiau būdama smaližė tikro totoriško šimtalapio neatsisako. Kaip ir šešiametis poros sūnus Augustas.
Prieš didesnes šventes M.Jakubauskas visuomet važiuoja į gimtąjį Raižių kaimą Alytus rajone ir nuperka šimtalapį, kurį kaimo krosnyje kepa totorės.
Daugelis lietuvių žino šimtalapį su aguonomis ir razinomis, tačiau totoriai galėtų išvardyti kur kas daugiau jų rūšių – šiuos skanėstus kepdavo su pačiais įvairiausiais įdarais, pavyzdžiui, džiovintų kriaušių ar slyvų.
„Mano mama specialiai šimtalapiui virdavo slyvų uogienę. Slyvos likdavo kietos, susicukravusios. Jų masę dėdavo į šimtalapį vietoj aguonų. Man tai buvo vienas geriausių skanėstų“, – prisiminė M.Jakubauskas.
Iš vaikystės jis prisimena ir tai, kad padėti mamai kepti šimtalapį buvo visų penkių vaikų pareiga. Sustoję aplink stalą jie tampydavo tešlos lakštus, kol jie būdavo maždaug stalo dydžio. Tuomet mama juos pertepdavo sviestu, dėdavo aguonų, klodavo kitą tešlos lakštą, vėl tepdavo – kol sudėdavo visus lakštus.
Neretai šimtalapio ruošimas užimdavo gerą pusdienį.
Tiesa, šio skanėsto niekas nekepdavo po vieną – į krosnį keliaudavo iškart trys, keturi ar net penki.
Raižių kaimas, kuriame gyveno ir tebegyvena didelė totorių bendruomenė, daugeliui šios tautos atstovų yra savotiška Meka Lietuvoje.
„Raižiuose sovietiniais metais veikė vienintelė totorių mečetė Lietuvoje. Be to, kaimas išskirtinis ir tuo, kad tai vienintelė vieta Lietuvoje, o gal ir Europoje, kur yra septyni senkapiai, siekiantys XIV–XV amžių“, – pasakojo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis M.Jakubauskas.
Šiame kaime, pasak jo, totoriai visuomet gražiai sutarė su lietuviais, nors vieni išpažįsta islamą, o kiti – krikščionybę. Niekas neskirstė gyventojų į totorius ar lietuvius ir dėl to niekada nekildavę konfliktų.
M.Jakubauskas gali papasakoti daugybę istorijų ir pateikti faktų, patvirtinančių daugiau nei 600 metų besitęsiančią lietuvių ir totorių draugystę. Totoriai ne kartą yra įrodę meilę ir atsidavimą mūsų kraštui savo pasiaukojimu.
„Totoriai visuomet buvo kariai ir niekuomet neliko Lietuvos istorijos nuošaly“, – tautos bruožą priminė M.Jakubauskas.
2010 metais jo iniciatyva Raižiuose buvo atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšiui atminti.
Taip pat yra du Saulės laikrodžiai, vienas jų rodo vietinį laiką, o kitas – Griunvaldo. „Žalgirio mūšis buvo pirmasis krikštas totoriams“, – itin svarbų įvykį priminė Motiejus.
Dabar totorių bendruomenė Lietuvoje nėra didelė – šalyje jų gyvena apie 3 tūkstančius.
Religinė totorių bendruomenė nėra vieninga – dalis jų išpažįsta islamą, dalis – katalikybę. Taip pat totoriai nesistengia kurti šeimos tik su savo tautos atstovu – yra nemažai mišrių santuokų, tokių kaip Motiejaus ir Živilės. Nei vienam, nei kitam netrukdo tai, kad vienas jų yra musulmonas, kitas – katalikas.
„Totoriai tolerantiški ir religijos atžvilgiu: jeigu esi musulmonas, gali pasimelsti ir krikščionių bažnyčioje. Arba atvirkščiai. Juk Dievas yra vienas. Kaip moki, taip jam melskis“, – savo požiūrį dėstė pora.
Totoriais, pasak Motiejaus, gali būti ir mišriose šeimose gimę vaikai – svarbu, kad žino, jog turi totoriškų šaknų.
„Savo sūnui nesakome, kad jis lietuvis ar totorius. Jis žino, kad tėvas yra totorius, mama – lietuvė. Supažindiname jį su abiejų tautų istorija.
Kaip norės, taip užaugęs save vadins“, – įsitikinusi Živilė.
Praėjusią vasarą Jakubauskų šeima automobiliu aplankė Lenkijos vietas, susijusias su Lietuvos, o kartu ir totorių, istorija: Žalgirio mūšio vietą, Malborko (Marienburgo) pilį, Gdanską, kitus miestus.
Nenuostabu, kad daugiau nei 600 metų šalia lietuvių gyvenantys totoriai Lietuvos kulinariją paįvairino ne tik šimtalapiais.
Beje, kaip teigia M.Jakubauskas, šimtalapiu jis buvo pavadintas tik sovietmečiu.
„Mes jį visada vadinome „perekačeniku“ (perkočiotas pyragas). Taip šis pyragas vadinamas ir Lenkijoje, kur jį taip pat kepa totoriai. Šimtalapiu jis buvo pavadintas sovietmečiu, kai Lietuvos delegacija vežė jį į parodą Maskvoje ir nutarė jam suteikti neva gražesnį pavadinimą“, – pasakojo Motiejus.
Totorių virtuvė garsėja ir kibinais, čeburekais, koldūnais, balandėliais vynuogių lapuose, vadinamais dolma, – šį patiekalą Živilė kartą pagamino tiesiog kieme priskynusi vynuogių lapų.
Motiejui įstrigo vaikystėje ragauti duonkepėje kepti varškėčiai, o ypač – mėsos troškinys su saldžiu pupelių padažu.
Dabar vyras tik apgailestauja, kad nežino, kaip jį gaminti, nes receptų niekas neužrašė.
„Bet ir mes kai ką perėmėme iš lietuvių – kepdavome ir kugelį, ir vėdarus“, – prisiminė vyras. Be to, namuose visuomet būdavo vytintos žąsienos ar jautienos. Mat vienas dažniausių totorių užsiėmimų vasarą būdavo vytinti mėsą žiemai.
Nuo mažens virtuvę prisijaukinęs M.Jakubauskas ir dabar nevengia ko nors pagaminti, bet virtuvė – Živilės valdos.
„Motiejus labai skaniai gamina ir dažniausiai tuo užsiima savaitgalį. Jo patiekalai būna sotūs ir tvirti – neretai pagamina kugelį ar kokią nors tirštą riebią sriubą su mėsa.
O kai gimė Augustas, pradėjau svarstyti, kad vaiką reikia pripratinti prie įvairesnio maisto, norėjosi lengvesnių ir sveikesnių patiekalų ir pačiai, ir savo vyrams“, – apie idėją rašyti tinklaraštį pasakojo Ž.Ralytė-Jakubauskė.
Maisto gaminimas jai – atsipalaidavimas, kūryba, ruošdama valgį moteris pailsi nuo darbų.
„Niekada aklai neseku receptu. Visuomet pagalvoju, koks produktas dar tiktų. Dėl to rezultatas kartais būna visai ne toks, kokį įsivaizduoju pradžioje. Ieškau ir estetiško patiekimo – tuomet, man regis, ir skaniau“, – tuo įsitikinusi tinklaraščio, kuriame dalijamasi receptais, autorė.
Prie mamos eksperimentų pratęs Augustas nuo mažens valgo įvairius produktus ir dažniausiai nieko neatsisako. Dėl jo mitybos Živilė neturi jokių problemų.
„Dabar šeimoje mes su Augustu esame gurmanai, o Motiejus vertina tradicinius patiekalus ar produktus, bet valgo beveik viską, ką gaminu. Džiaugiuosi, kad nereikia gaminti atskirai kiekvienam šeimos nariui“, – neslėpė moteris.
Ji pati negali gyventi be sūrio, tad jo dažnai deda į patiekalus. O sūrį dažnai skanauja su naminiais pagardais, kurių receptų Živilės tinklaraštyje yra nemažai. Pavyzdžiui, bazilikų su spanguolėmis, žemuoginių špinatų uogų, šilauogių ar čiobrelių.
Taip pat tinklaraštininkė neatsispiria saldumynams. „Bet supratau, kad jeigu kepsiu tradicinius pyragus su daug cukraus ir riebalų, tai nebus nei sveika, nei naudinga figūrai.
Todėl gaminu sveikesnius saldumynus, kad nesukeltų kaltės jausmo ir būtų galima skanauti pusryčiams ar net vakarienei.
Naudoju sveikesnius riebalus, visadalių grūdų miltus ir stengiuosi nedėti cukraus – jį keičiu medumi, bananais, džiovintais vaisiais“, – atskleidė Živilė.
Vieno skanėsto receptu ji pasidalijo ir su „Lietuvos ryto“ skaitytojais.
Vanilinis sūrio pyragas su trupininiu šokoladiniu pagrindu
Pagrindui reikės:
150 g sviesto (galima maišyti su kokosų aliejumi)
7 v. š. avižinių dribsnių
7 v. š. speltų miltų
3 v. š. rudojo cukraus
saujos smulkintų graikinių riešutų
1,5 v. š. tamsios kakavos
po žiupsnelį cinamono ir imbiero
Įdarui:
800 g pertrintos vanilinės varškės
250 g maskarponės
2 kiaušinių
2 v. š. miltelinio cukraus
3 v. š. citrinų sulčių
Pastaba: jeigu gaminsite iš paprastos, nesaldintos varškės, įpilkite vanilės esencijos arba naudokite vanilinį cukrų. Taip pat į varškės masę reikėtų dėti daugiau cukraus.
Puošti:
uogų, šakelių, miltelinio cukraus, morengų
Pagrindui skirtus ingredientus sutrinkite mediniu šaukštu arba pirštais suformuokite trupinius. Suberkite į popieriumi išklotą kepimo indą. Varškę, maskarponę sumaišykite su kiaušiniais, milteliniu cukrumi, citrinų sultimis. Pilkite į kepimo indą, kepkite apie 45 min. 180 laipsnių temperatūroje. Geriausia kepti iš vakaro, per naktį laikyti šaldytuve, kol pyragas sutvirtės. Ryte puoškite uogomis, šakelėmis, morengais, apibarstykite milteliniu cukrumi, kakava, cinamonu.
