Viskas ėjosi pagal planą iki to momento, kai kurį laiką paklaidžioję supratome, jog mūsų ieškoma vieta yra visai ne ten, kur ieškome (plojimai man už pastabumą ir gebėjimą skaityti).
Bet valgyti reikėjo čia ir dabar, tad pakeitėme planus susirasti rekomenduotą vietą ir nusileidome į Užupį.
Pasukus į Paupio gatvę akys užkliuvo už kalėdiškai pasipuošusio restoranėlio, prie kurio buvo net keli užrašai: „Šeimos restoranėlis“, „Paupio 5“, „Skanu kaip pas mamą“. Nežinau, kuris tikrasis pavadinimas.
Nors ėjome visai kitur, nutarėme išbandyti laimę ir surengėme tikrą medžioklę – vos tik patekome vidun, prasidėjo visas įdomumas.
Tiesą sakant, šį kartą net nežinau, ką noriu aprašyti – maistą ir jo skonį, tenykštį interjerą ir namų jausmą ar tiesiog pasidalinti savo potyriais.
Restoranėlio erdvė primena namus. Tik įėjęs patenki į virtuvę, kuri sujungta su valgomuoju (yra pora staliukų prie lango, prie kurių sėdėdamas gali stebėti visą maisto gamybos procesą).
Kitame kambaryje radome svetainės zoną, kurioje staliukų bei erdvės jau gerokai daugiau, o vietoje virtuvės vaizdo gali stebėti židinį ir šventinį ugnies šokį.
Kas gali būti geriau, nei šventiniu laikotarpiu atrasti vietą, kur po pasivaikščiojimo mieste gali užsukti kavos ar užkąsti naminio maisto bei tai daryti stebint židinį, įsitaisius ant minkštos sofos?
Prie mūsų prieina moteris (pavadinkime ją mama), ir mes užsisakome: du puodelius šaltalankių arbatos (2 EUR/vnt), guliašinės sriubos (4 EUR), cepelinų (5 EUR) ir kiaulienos kepsnį (5 EUR).
„Mama“ čia rūpinasi viskuo – pasitinka klientus, juo aptarnauja, nurenka indus, juo suplauna. Ji sukasi viena ir su viskuo puikiai susitvarko.
Ant stalo atkeliauja sriuba.
Jos skonis mane net kiek nustebina. Lengvai aštri su šviežiais pomidorų gabaliukais, pievagrybiais bei kiaulienos gabaliukais. Natūrali ir maloni. Man ji pasirodė labai tinkama žiemos sezonui ir nors jos nėra nuolatiniame valgiaraštyje, esant progai aš jos tikrai užsisakyčiau.
Toliau gurkšnojant arbatą ir stebint ugnies pasirodymą išgirstu kažkokius duslius garsus. Kas tai? Ar tik ne mėsos plaktuko garsas? Tikrai taip.
Įsivaizduokite – vienas žmogus restoranėlyje. Jis atsakingas už visą jo veiklą, ir tai netrukdo ruošti mano kiaulienos kepsnį (juk taip paprasta pasiruošti viską iš anksto, bet ne – kiekvienas užsakymas ruošiamas atskirai).
Tada išgirstu, kaip į indo kraštus ima įnirtingai daužytis šakutė. Suprantu, kad „mama“ plaka kiaušinį mano kepsniui. Ir plaka ne bet kaip, o tikrai ilgai ir atsakingai.
Kalėdinis stebuklas? Pagaliau šūkis apie naminį maistą nėra tiesiog pigus triukas?
Po kurio laiko atkeliauja ir mūsų pagrindiniai patiekalai.
Cepelinai buvo kiek pastovėję vandenyje, bet tikrai natūralūs ir valgant didelių priekaištų skoniui žmona neturėjo. Mėsa kokybiška, tarkiai geri, proporcijos teisingos – ko dar reikia?
Cepelinai buvo kiek pastovėję vandenyje, bet tikrai natūralūs ir valgant didelių priekaištų skoniui žmona neturėjo. Mėsa kokybiška, tarkiai geri, proporcijos teisingos – ko dar reikia?
Panašiai ir su mano kepsniu – jis buvo kaip iš namų virtuvės. Ir ne tik dėl to, kad šviežiai ruoštas, o todėl, kad jam trūko skonio („Mama, kur bulvės? Kodėl man tik kalną daržovių įkrovei“ – suburbu mintyse).
Man taip jau yra su naminiu maistu. Aš jį valgau ir mėgstu, bet aštuoniais iš dešimties atvejų man jame kažko trūksta, tai yra – oho! – elemento. Tai nereiškia, kad jis neskanus, tiesiog - naminis.
Būtent dėl „naminio“ maisto skonio aš ir pradėjau pats gaminti,eksperimentuoti, siekdamas rasti kažką kitokio. O taip pat ėmiau rašyti tinklaraštį ir vertinti įvairias vietas.
Būtent dėl naminio skonio šį kartą man taip patiko valgyti niekuo neišsiskiriantį maistą, kuris nepribloškė, bet gerokai nuoširdesnis nei kokio pasipūtusio šefo gamintas šedevras. Nes kalėdiniu laikotarpiu tiesiog norisi grįžti pas savo šeimą, kartu pabūti „čia ir dabar“ bei tiesiog mėgautis akimirka.
Šis restoranėlis sugebėjo man įpūsti šventinių sentimentų dozę ir už tai jam esu labai dėkingas.
Vertinimo nebus. Namų jausena negali būti įvertinta, o „mamos“ pastangos negali būti atspindimos balu (kiaušinio plakinys ir paties kepsnio apskrudimas – 10 balų).
Užsukite ten kavos, įsitaisykite prieš židinį ir tiesiog mėgaukitės – su artėjančiomis!
P.S. Nesutinkate su „naminio“ skonio apibrėžimu? Arba jums labai pasisekė, ir kažkas jus lepina bei tikrai sugeba stebinti. Arba turite suprasti, kad karbonadas, perteptas majonezu ir uždengtas kalnu sūrio, nėra joks pasaulio stebuklas.
