Biržus garsina nemažai įdomybių. Tai miestas, kuriame tyvuliuoja seniausias tvenkinys Lietuvoje – Širvėnos ežeras, kurio apylinkėse nuolatos atsiveria smegduobės ir kur žaidžiami unikalūs žaidimai – montebolas bei karavas.
Bet niekas taip negarsina šio miesto ir jo apylinkių, kaip alus.
Penki žodžiai diplomatams
Kaip sakė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė, anksčiau Biržų apylinkėse alų mokėjo daryti kiekvienas gaspasdorius. Ir patikslino – ne virti, o būtent daryti, nes alus yra daromas, ne verdamas.
Ir dabar Biržų apylinkėse veikia ne viena alaus darykla, kurių stambiausios yra „Biržų alaus“ ir „Rinkuškių“.
Anot biržiečių, alus jiems buvęs toks svarbus, kad 1704 metais, kuomet Šiaurės karo metu Biržus beveik visiškai sugriovė švedai, susirinkę miestiečiai nusprendė jį atstatinėti ne nuo rotušės, o nuo bravoro. Tiesa, tai liudijančių rašytinių šaltinių nėra.
Tačiau E.Landsbergienės teigimu, ukrainiečių metraščiuose aprašyta švedų diplomatijos pamoka, kaip reikia įžengti į LDK per Livonijos sieną. Kadangi švedų pagrindinis taikinys buvo tą sieną ginanti Biržų pilis, kareiviai pirmiausia turėjo patekti į biržiečių kiemus. Švedams patarta mokėti tris žodžius, palenksiančius į juos biržiečių širdis: „Laba diena. Gal turite alaus?“
Apie gilias aludarystes tradicijas liudija ir tai, kad iš Biržų rajono kilęs Borisas Dauguvietis – įžymiosios pjesės „Žaldokynė“ apie aludarį Joakimą Žaldoką autorius. Beje, J.Žaldoko personažą įkvėpė realus asmuo. Tai – Jurgis Žaldokas, išmokęs patį B.Dauguvietį daryti alų.
Tad nenuostabu, kad pro šiaurės Lietuvą veda ne vienas alaus kelio maršrutas, kurį organizuoja skirtingi bravorai. Vienas populiariausių yra „Rinkuškių“ alaus daryklos maršrutas. Šios daryklos atstovai tvirtina, kad alaus keliu yra keliavęs kas penktas lietuvis, tačiau nepatikslina, iš kur tokia statistika.
Neseniai „Rinkuškių“ alaus darykla pristatė naują alaus kelio maršrutą, pavadintą „Microhistory“, arba lietuviškai – Mikroistorija. Tad ko gi galima tikėtis iš naujojo maršruto?
Patiekalai nustebino skoniu
Ekskursija prasidėjo nuo pietų „Rinkuškių“ alaus daryklos restorane „Alaus kelias“. Tai – nemažas klasikiniu stiliumi įrengtas restoranas su dviem erdviomis salėmis pirmame aukšte.
Pietums gavome pasirinktinai biržietiško sūrymo – savotiškos šiupininės su dešra arba kokorų su sviestiniu padažu – bulvinių ragelių su troškintų kopūstų įdaru, skoniu primenančių žemaičių blynus.
Maistas sotus ir skanus, o porcijos – didžiulės. Jeigu nesate pratę valgyti daug, įveikti vieną porciją bus sunku.
Maloniai nustebino ir vakare patiekti patiekalai. Man patiektas jautienos išpjovos didkepsnis su grybais įdarytomis bulvių puselėmis, traškiais svogūnų žiedais, brendžio padažu ir šiltomis vytintų pomidorų bei šparaginių pupelių salotomis buvo labai gardus, o visi skoniai puikiai derėjo tarpusavyje. Tiesą sakant, vargu ar taip gerai paruošto patiekalo tikėčiausi nedidelio miesto restorane.
Kiti svečiai, užsisakę vištienos arba upėtakio, taip pat gyrė patiekalų skonį. O išvaizda irgi žadino apetitą.
Pietų metu impozantiška pranešėja, kalbėdama žaviu biržietišku akcentu, trumpai pristatė Biržus, pavadindama juos lietuviškuoju Tvin Pyksu. Vedėja žadėjo, kad ekskursijos metu mums kils daug klausimų, į kuriuos vietoje atsakymo galime ir negauti. Užtai viskas paaiškės vakare, tame pačiame restorane.
Žaidimas tarp smegduobių
Kelionė prasidėjo Biržų rajone, paslaptingame daugybe karstinių įgriuvų apsuptame XVII amžiuje statyto Mantagailiškių dvaro parke.
Čia „Rinkuškių“ alaus daryklos savininkas Sigitas Kalkys trumpai supažindino su jam priklausančio dvaro istorija, o po to pasiūlė sužaisti montebolą.
Tai – paties S.Kalkio sugalvotas smagus žaidimas – savotiškas chuliganiškojo futbolo ir elegantiškojo golfo hibridas, nežaidžiamas niekur kitur, tik čia, Mantagailiškių dvaro parke.
Kiekvienas montebolo žaidėjas turi įspirti savo futbolo kamuolį į vėliavėle pažymėtą duobę, nekliūdydamas kito žaidėjo kamuolio.
Paprastai montebolas trunka 3-4 valandas, o kamuolius tenka įvaryti ne į vieną duobę. Bet tądien žaidėme trumpai, nes laukė kitos pramogos.
Kol žaidėme montebolą, vaišinomės gėrimu, tuo metu nežinodami, kokiu. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai – nealkoholinis alus „Monteball 2020“ (liet, „Montebolas 2020“). Kodėl 2020? Nes, pasirodo, kad S.Kalkys puoselėja ambicingą planą 2020 metų liepą surengti pirmąsias pasaulines montebolo varžybas.
Laisvė judėti meškoms
Toliau maršrutas vedė prie karstinės įgriuvos Gojelio miške. Čia gidė pasiūlė sudalyvauti „referendume“, mėtant bulves įgriuvos dugne, kuriame stovėjo ėdžios.
„Jeigu esate už laisvą judėjimą, be sienų, meskite bulvę į ėdžias, jei ne – į priešingą pusę“, – ragino mus.
Mėtyti bulves buvo truputį nuobodu. Galvoje sukosi klausimas: „Koks gi tokio „referendumo“ tikslas?“ Tik vakare paaiškėjo, kad balsavome už arba prieš teisę laisvai judėti per valstybių sienas meškoms.
Referendumą įkvėpė tikras įvykis, kuomet 2015 metais gegužę į Lietuvą iš Latvijos atklydo jaunas maždaug 3 metų amžiaus rudasis lokys, kone valandą vaišinęsis žvėrių viliojimo vietoje paliktais kukurūzais ir kitokiais grūdais, bet nelietęs bulvių.
Paklaustas, ar bus stebiami lokio migracijos keliai, tuometis aplinkos viceministras Linas Jonauskas atsakė teigiamai ir išreiškė viltį, kad meškinas greitai paliks mūsų šalį bei įspėjo vietinius jo pasisaugoti.
Gana komiškas įvykis įkvėpė „Rinkuškių“ alaus daryklą sukurti šiai mikroistorijai skirtą šviesųjį lagerį „Schengen Beast“ (liet. „Šengeno žvėris“).
Pagerbė arkliuką
Sekanti stotelė buvo visai netoli Kirkilų bokšto, prie vienos vandeniu užlietos karstinės įgriovos.
Čia kiekvienas turėjo pasisemti po saują grūdų ir, sukalbėjus keistą maldelę, mesti į smegduobėje tyvuliuojantį vandenį. Apeigų pabaigoje gidė į smegduobę nupylė ir alaus.
Vakare sužinojome, kad taip pagerbėme Pupsį – arkliuką, kuris žuvo įkritęs į jam po kojomis atsivėrusią smegduobę. Pupsio garbei buvo sukurtas tamsusis alus „Pupsy the Great“ (liet. „Pupsis didysis“).
Aukščiausias beržas ir keisti sutikimai
O toliau jau prasidėjo ekskursijos dalis, kurios turbūt labiausiai laukiau – Kirkilų apžvalgos bokšto lankymas.
Tai ypač originalios formos stačią valtį primenantis beveik 32 m aukščio bokštas, iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į 30 vandeniu užlietų karstinių įgriuvų, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių vanduo skirtingomis oro sąlygomis nusidažo vis kitomis spalvomis. Šį apžvalgos bokštą pavadinčiau pačiu originaliausiu iš aplankytų. Kai būsite Biržuose nepraleiskite progos jo aplankyti.
Iš čia matyti ir pats aukščiausias beržas Lietuvoje, dviem metrais aukštesnis už apžvalgos bokštą. Beržas sudygo baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945 metais. Tų pačių metų liepą, JAV, Naujosios Meksikos valstijoje, buvo atlikti branduolinio ginklo bandymai.
Pristatydami Miuncheno stiliaus lagerį „Strange Connections“ (liet. „Keisti sutapimai“), biržiečiai, remdamiesi chaoso teorija, bylojo: „Kas galėtų paneigti, kad šios dvi visiškai skirtingos istorijos negali būti nesusijusios?“
Klaidžiojimas po pilį tamsoje
Vienas iš biržiečių pasididžiavimų – Biržų pilis, kurioje įrengtas „Sėlos“ muziejus, taip pat buvo įtrauktas į alaus kelią.
Biržų istoriją pilyje pasakojo gidė, apsirėdžiusi tarsi iš Radvilų laikais gyvenusi ponia, o didžioji dalis ekskursijos vyko visiškoje tamsoje, pasišviečiant tik žvake.
Beje, Biržų krašto muziejuje yra unikali alui skirta ekspozicija bei vedamos specialios edukacinės pramoginės programos apie šį gėrimą „Žaldoko alus“.
Apsilankymas abejotinos reputacijos bare
Grįžtant į restoraną „Alaus kelias“ autobusas stabtelėjo prie „Karavo“ baro. Prieš išlipant iš autobuso gidė įspėjo neišsigąsti ir, nusileidus į baro rūsį, jokiu būdu nepratarti nė žodžio, antraip būsime nedelsiant išprašyti lauk.
Viskas skambėjo kaip pažadas sutikti vaiduoklius. Tiesą sakant, vaizdas išties pribloškė, bet ne dėl vaiduoklių.
Dar neįžengus į barą tvokstelėjo alkoholio ir cigarečių tvaikas. Šalia įėjimo į barą už stalelio lauke sėdėjo ir mums šiepėsi bei replikomis visus palydėjo ūsuotas vyras, akivaizdžiai tądien išlenkęs ne vieną bokalą alaus. Ši aludė tikrai nepriminė tos, kurioje lankytis būtų saugu.
Tačiau paskui gidę leidomės į rūsį, kuriame už stalo keturi vyrai sėdėjo ir pliekė kortomis.
Tik vėliau sužinojome, kad šis baras žymus tuo, kad čia lošiamas karavas – šiaurės Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje paplitęs poromis žaidžiamas kortų žaidimas. Žaidimo metu žaidėjai negali vienas su kitu kalbėtis, o su porininkais turi bendrauti tik sutartiniais ženklais, kuriuos priešininkai bando nuspėti.
Šis žaidimas įkvėpė „Rinkuškių“ alaus daryklą sukurti raudonąjį elį, pavadintą „Karavas Forever“ (liet. „Karavas amžinai“).
Įamžino ir sukilimą
Vakaro metu buvo pristatytas ir ypač stiprus – 15 laipsnių doppelbock alus „Sharp Concept“ (liet. „Stipri idėja“).
Šiuo alumi biržiečiai papasakojo apie 1863 metų sukilimą, kuriame už savo laisvę sukilėliai su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais kovojo dalgiais, perkaltais į ietis-pjaustykles.
Turbūt atkreipėte dėmesį, kad visos alaus rūšys pavadintos angliškai. Taip yra todėl, kad su savo alumi „Rinkuškių“ alaus darykla tikisi užkariauti ir kitų šalių rinkas. Ar tai pavyks, parodys laikas.
Apibendrinant turiu pagirti biržiečius už idėją atskiras alaus rūšis susieti su tam tikromis mikroistorijomis ar kruopščiai atrinktais faktais, atspindinčiais jų miestą. Tikiuosi, kad šios istorijos bus iškomunikuotos ir plačiau – ne tik alaus kelio dalyviams.
Tiesa, kai kurias istorijas buvo galima pateikti išradingiau. Be to, abejoju, ar vesčiau svečius, ypač svetimšalius, į abejotinos reputacijos barą, net jeigu ten lošiamas unikalus žaidimas karavas.
