Tad tai ir buvo apsilankymo alytiškių išgirtoje kavinėje „Šašlykinė“ priežastis.
Lankydamasis nepažįstamame mieste esu dėkingas šiuolaikinėms technologijoms, būtent navigacijai, dėl kurios atvažiavęs į svetimą miestą pasijunti lyg namie. Tad žinodami tikslų adresą, išmaniojo prietaiso vedami, mes nesunkiai randame vietą, kurią ne vienas skaitytojas man buvo rekomendavęs aplankyti.
Įdomus kavinės interjeras, nišomis vieni nuo kitų atskirti stalai kiek sumažino jaukumo jausmą, kurio, manau, tikėjosi projekto įgyvendintojai. Bet tai tik maža detalė, kuri tikrai nesutrukdys mums papietauti. Laisvų staliukų daug, tad išsirenkame mūsų akiai jaukiausią - prie lango.
Kaip ir priklauso apsilankius šašlykinėje, pažintį su meniu pradedame nuo šašlykų pasiūlos.
Rinktis galima patiekalą, kuriame yra 100 arba su 200 g mėsos. Kas bent kartą laukė svečių ir planavo juos vaišinti šašlykais, man pritars, kad 100 g šašlykų – juokingas kiekis. Pirkdamas mėsą aš žmogui skaičiuoju apie 300 g ir ne mažiau.
Tad mes, žinoma, renkamės normalias porcijas. Taip pat užsisakome sriubos, o desertui – „Napoleono“ torto.
Pirma, kas krenta į akis sulaukus sriubos, tai indai, kuriuose ji patiekta. Jie niekaip nedera prie interjero. Nežinau šios vietos istorijos, bet peršasi mintis, kad šašlykinė atnaujino interjerą, o indai liko tie patys.
Mano valgyta chašlamos sriuba nustebino dėl į ją įmesto didelio jautienos gabalo. Mėgautis skania sriuba trukdė tik diskomfortas bandant atsignybti kąsnelį jautienos. Suprantu, kad tradiciškai verdant šią sriubą dedami būtent tokio dydžio mėsos gabalai, bet nuo to man valgant nebuvo lengviau.
Dienos sriuboje buvo gausu daržovių bei pievagrybių. Persimetėme juokais, kad ji galėtų net konkuruoti su kai kurių lankytų vietų virtuvės šefų siūlomomis, kaip tą vietą reprezentuojančiomis.
Kai sriubas ant stalo pakeitė šašlykai, pirma, kas vėl krito į akis, tai lėkštės. Jos vėl priminė praeities vaiduoklius, į kuriuos sunkiai tilpo maistas. Lėkštės atrodė per mažos, o pradėjus valgyti tai dar labiau pasijuto. Patiekalai vis bandė „išlipti“ iš lėkščių. Gal jie nebūtų lipę lauk, jei ne didelis kiekis ryžių.
Įeidamas į salę mačiau, kaip baigęs valgyti vyriškis pastūmė į šalį lėkštę su likusiais ryžiais, tada pamaniau, kad jie neskanūs, jei klientas jų nesuvalgė. Bet kai baigėme valgyti ir aš pažvelgiau į mūsų lėkštes, kuriose taip pat buvo likę ryžių, pamaniau, kad dažnai grąžinami ryžiai turėtų paprotinti savininkus jų nedėti tiek daug. Ryžių buvo daugiau negu mėsos, tad šašlykų aprašymą ir pradėjau nuo jų, o ne nuo pagrindinio šiame patiekale – mėsos.
O ji tikrai buvo skani. Pirmas įspūdis pažvelgus į avienos šašlyką – jis perkeptas, bet valgant ta mintis greitai išgaravo. Tiek avienos, tiek vištienos šašlykai buvo sultingi. Gal norėjosi kiek didesnių avienos gabaliukų, bet prisiminus, kad mano patiekalui buvo panaudota tik 200 g mėsos, tikėtis kažko kito negaliu.
Po skanių šašlykų sulaukėme deserto. Žvelgdamas į jį supratau, kad visas pastangas konditeris sudėjo jį gamindamas, tad jėgų jį papuošti nebeliko. Žodžiu, prisiminiau senus laikus, kai analogišką „Napoleono“ tortą valgydavau pas savo močiutę, jos pačios gamintą.
Gal to torto skonis bei seni geri prisiminimai suminkštino „Riebaus katino“ širdį, ir jis vertindamas ant lipduko brūkštelėjo aukščiausią vertinimą – „Penki“.
Dabar rašydamas straipsnį ir žvelgdamas į nuotraukas bei keletą kartų „prasukęs“ galvoje apsilankymo šašlykinėje vaizdus, suvokiu, kad tie 5 nagučiai skirti su dideliu avansu ir tikimybe, kad tai, ką paminėjau keistino, bus pataisyta.
Nemanau, kad tie dalykai bado akis tik man vienam, manau apie tai užsimena ne vienas lankytojas.
Viskas su ta šašlykine būtų gerai, jei patiekalai būtų patiekiami estetiškiau. Maisto patiekimo meno jie galėtų pasimokyti iš savo kaimynų, gretimame mieste Druskininkuose įsikūrusio restorano „Sicilia“.
