Kai po linksmybių klube, maždaug 5.30 val., Fadi išalko, bičiulis tarė: „Man atrodo, namuose turiu šiek tiek kumpio ir sūrio“.
„Kodėl turėtume valgyti namuose, o ne mieste?“ – nustebo Fadi.
Sužinojus, kad čia sudėtinga rasti naktį veikiančią maitinimo įstaigą, Fadi kilo idėja – atidaryti libanietiško maisto restoraną Vilniuje, kuris veiktų iki pat paryčių.
Taip atsirado restoranas „Leyla“. Pavadinimas, beje labai atspindi jo idėją, mat arabiškai „leyla“ yra naktis.
Turbūt skaniausias humusas Vilniuje
Tai, kad „Leyla“ yra rytietiškos virtuvės restoranas, galima suprasti vos įžengus į vidų. Nedidelio restoranėlio sienos yra gausiai nukabinėtos spalvingais arabiškais audiniais, pasirodo, atgabentais čia iš paties Libano.
Atitinkamą nuotaiką suteikia ir palubėje kabantys pinti šviestuvai bei ant kiekvieno stalo stovintys pūstašoniai ąsočiai su vandeniu.
Prie mūsų iškart prieina maloni mergina ir paklausia, ko norėtume paragauti. Meniu neypatingai didelis, bet dalis patiekalų pavadinimų negirdėti, nors ir lietuviškai paaiškinta, ko tikėtis.
Paklausta, ką pati rekomenduotų, padavėja pasiūlo paragauti humuso.
„Yra sakančių, kad čia yra skaniausias humusas Vilniuje“, – tikina mergina.
Laukiant humuso galima stebėti, kaip čia pat, prie baro mums ruošiamas maistas.
Humusas išties gardus, švelnaus, kreminio skonio, gražiai patiektas. Ar skaniausias Vilniuje, nesiryžtu teigti, nes, tiesą sakant, visų sostinės humusų neragavau.
Dar neįpusėjus valgyti ta pati padavėja paklausia, ar galėtų mus pavaišinti dar vienu mažiau lietuviams žinomu libanietiškos virtuvės patiekalu ir atneša paragauti baba ganušą. Patiekalas panašus į humusą, pagamintas iš trintų baklažanų ir papuoštas granatų sėklomis. Baba ganušas turėtų ypač patikti aštresnio maisto mėgėjams.
Kai atneša kavą, prie jos pateikia ir chalvos. Smulkmena, bet maloni.
Klientas kaip karalius
Užsukame į „Leylą“ ir kitą dieną. Šįkart susitinkame su restorano savininku F.Elkhouri.
Fadi nuoširdžiai apsidžiaugia išgirdęs, kad personalas, kaip, beje, ir maistas, paliko puikų įspūdį.
„Mes Libane į klientą žiūrime, kaip į karalių. Kiekvienas privalo pasijausti taip, tarsi būtų salėje vienintelis“, – teigė Fadi.
Kad personalas sužinotų ne tik libanietiško maisto gaminimo subtilybes, bet ir pajustų, koks turi būti aptarnavimas, Fadi nusiuntė kelis savo darbuotojus dviem savaitėm pasimokyti į Libaną – mažytę šalį Viduržemio jūros pakrantėje, kurioje gyvena tik dukart daugiau gyventojų, nei Lietuvoje.
Vėliau dar personalą apmokė iš Libano į Lietuvą savaitei atvykęs šefas.
Kuo gi ypatinga Libano virtuvė?
„Libano virtuvė yra viena geriausių ir viena sudėtingiausių pasaulyje, – neabejojo Fadi. – Užtenka suklysti vos 5 procentus ir patiekalas nepavyks. Įpjaustysite didesnį, negu reikia, svogūną, ir sugadinsite salotas, nes jausite tik svogūno kvapą, įspausite ne laiku sultis, vėl bus blogai. Palyginti su mūsų patiekalų gaminimu, išvirti makaronus ar iškepti mėsainius – vieni juokai“.
Anot pašnekovo, ypač svarbus Libano virtuvėje yra eiliškumas. Ingredientai į puodą turi būti dedami tik tam tikra tvarka, kad skoniai tinkamai pasiskirstytų.
Ne mažiau svarbu, kokie patiekalui naudojami prieskoniai, kurių daugumos, anot Fadi, Lietuvoje tiesiog nėra, o ir tų, kurių čia galima įsigyti, skonis visiškai kitoks, nei Libane. Kaip tik todėl prieskonius restorano savininkas nutarė atsivežti iš gimtosios šalies.
Libano patiekalai, kaip pasakojo Fadi, gardinami septynių arba keturiolikos prieskonių mišiniais. Sudedamosios prieskonių mišinių dalys kas du mėnesius, priklausomai nuo sezono, šiek tiek pasikeičia.
Ir vis dėlto, kuo gi Libano virtuvė yra išskirtinė? Juk dalis patiekalų yra tokie patys, kaip ir kitų Artimųjų Rytų šalių virtuvėse.
Fadi nuomone, esminis skirtumas yra tas, kad libaniečiai, skirtingai nei kaimynai, vartoja gerokai mažiau ryžių.
„Mes už stalo mėgstame sėdėti ir bendrauti po kelias valandas. Jeigu valgytume daug ryžių jau po pusvalandžio pradėtų imti miegas“, – paaiškino pašnekovas.
Skatina atrasti naujus skonius
Libaniečiai mėgsta aštrų maistą ir naudoja ne tik daug prieskonių, bet ir česnako, svogūno. Daugumai lietuvių tokie patiekalai yra per stiprūs. Todėl restorane „Leyla“ maistas yra šiek tiek pritaikytas lietuvių skoniui.
Dabar „Leyla“ klientai gali pasirinkti, ar valgys tokio aštrumo maistą, koks paprastai valgomas Libane, ar kiek švelnesnį. Tiesa, skonis sušvelninamas tik nežymiai.
„Atsisakau visiškai paklusti europietiškiems ar lietuviškiems standartams. Antraip nesiskirsime nuo visų kitų. Vis dėlto esame Libano virtuvė.
Klientams mūsų galutinis produktas gali pasirodyti ne visai priimtinas, bet tokių patiekalų, kaip čia, nerasite niekur kitur Vilniuje“, – žadėjo Fadi.
Lietuvių požiūris į libanietiškus patiekalus, anot F.Elkhouri, priklauso nuo klientų amžiaus.
Jaunimas, dažniausiai į „Leyla“ restoraną užsukantis paryčiais, nori tik sumuštinių, kurios pasiėmę vėl išskuba į miestą šėlioti.
Trisdešimtmečiai ir vyresni klientai yra žingeidesni. Jie nebijo naujovių ir nevengia aštresnių patiekalų.
Bet nemažai yra ir tokių, kurie nė nežvilgtelėję į meniu užsisako falafelius arba humusą. Tokius Fadi stengiasi perauklėti. Pasiūlo jiems paragauti ko nors naujo. Jei patiks – galės užsisakyti daugiau, jei ne – mokėti nereikės.
Į Lietuvą iš Ukrainos
Fadi nėra naujokas restoranų versle. Prieš atidarydamas restoraną Vilniuje jis turėjo du restoranus Lvove, kuriuos nusprendė uždaryti, Ukrainoje prasidėjus politiniams neramumams.
Nors neretai gyventi į kitą šalį ir daryti verslą žmonės atvyksta iš meilės, Fadi atveju taip nėra. Tiek jis, tiek ir žmona yra libaniečiai. Kartu juodu, anot Fadi, yra ir finikiečiai, linkę keliauti po pasaulį ir ieškoti naujų galimybių.
Taigi inžinieriaus laipsnį amerikiečių universitete Beirute įgijęs Fadi yra nemažai keliavęs, gyvenęs Paryžiuje, dirbęs Dubajuje, Omane, Turkijoje, Egipte.
Iki paskutinio kliento
Dabar Fadi džiaugiasi atidaręs restoraną Vilniuje – mieste, kuris jam su žmona patiko iš pirmo žvilgsnio, nes yra mažas, kompaktiškas ir jaukus.
Kasdien jo įkurtas restoranas „Leyla“ klientus priima nuo 11 valandos ryto, tačiau virtuvėje darbas verda jau nuo 8 val. ryto, kad personalas spėtų viskam tinkamai pasiruošti.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio restoranas dirba iki vidurnakčio, o penktadienį ir šeštadienį – iki 5 valandos ryto.
Tiesa, pasak Fadi, prie durų iškabintas darbo laikas nėra svarbiausias. Restorane laikomasi taisyklės dirbti iki išeis paskutiniai klientai, net jei jie ir užsisėdėtų ilgėliau. Juk klientai čia svarbiausi.
