Česlovas Žemaitis (49 m.) ragaudamas rudenį sugautą sterką jaučia ir rudeninių gėrybių – obuolių, moliūgų – prieskonį.
„Sterkas yra tikras skonio aristokratas.
Aš jį vadinu Kuršių marių tunu“, – negailėjo komplimentų restoranų „Šturmų švyturys“ Šturmuose ir Vilniuje įkūrėjas.
Ši žuvis vertinama ne tik dėl skonio, bet ir todėl, kad ją lengva paruošti. Nuo sterko mėsos lengvai atsiskiria ašakos, o oda tvirta, tad kepama žuvis nesubyra.
Tai viskam tinkanti žuvis – ir kepti, ir troškinti, ir virti ant garų ar rūkyti.
„Man labiausiai patinka kepti. Šturmų kaime jį kepame ant žarijų, neskustą, o Vilniuje kepu keptuvėje arba ruošiu iš jo troškinį“, – atskleidė Č.Žemaitis.
Tiek Šturmuose, tiek Vilniuje Č.Žemaitis ruošia patiekalus tik iš šviežių sterkų.
Pasirodo, įmanoma šviežią žuvį valgyti ne vien pamaryje, prie vandens, bet ir už kelių šimtų kilometrų, jeigu ji tinkamai paruošiama kelionei.
Norėdamas parodyti, kaip švieži sterkai pasiekia Vilnių, Č.Žemaitis vieną rudenišką savaitgalį pakvietė pasisvečiuoti Šturmų kaime, Šilutės rajone.
Čia 1975 metais buvo įkurtas žuvininkystės kolūkis: įrengtas žvejų uostelis, atsirado žuvų apdirbimo cechas, ledainė ledui laikyti, sandėliai, kiti pastatai.
Prieš 13 metų buvusį kolūkį su visu uosteliu įsigijo Česlovas ir Asta Žemaičiai. Naujieji savininkai nusprendė atgaivinti žuvies ūkį, taip pat čia įsteigti viešbutį ir restoraną, o krantines išnuomoti žvejams.
Dabar iš čia žvejai išplaukia į marias, čia pargabena sugautas žuvis. Jos čia skrodžiamos, apdorojamos ir suvartojamos iškart arba paruošiamos kelionei į Vilnių.
Kiekvieną rytą iš Šturmų uostelio žvejai išplaukia į Kuršių marias tikrinti tinklų.
Kadaise žvejai į marias išplaukdavo didžiuliais plokščiadugniais kurėnais. Vienas jų dar ir šiandien stovi Šturmuose.
Anuomet žvejai niekada nežinodavo, kada sugrįš namo. Viskas priklausydavo nuo to, kaip pasisuks vėjas.
Dabar žvejai po marias plaukioja motoriniais laiveliais, o dugną žvalgo echolotais.
Kol šių modernių prietaisų nebuvo, žvejai savaip sužinodavo, kur slepiasi sterkai.
Pirmiausia įvertindavo dugno reljefą. Vėliau nuplaukdavo iki tos vietos, kur būdavo žolių, ir ranka jas pakedendavo.
Ištrauktą iš vandens ranką pauostydavo. Jei padvelkdavo agurkais, tai reikšdavo, kad žolėse slepiasi mažytės stintos, vietos žmonių vadinamos stintokais. Vadinasi, netoliese gali būti ir jas medžiojančių sterkų.
Sterkai gaudomi milžiniškais – 75 metrų ilgio – tinklais, kiekvieno galuose yra po plūdurą, pažymėtą vėliavėlėmis.
Į Kuršių marias sterkai atklysta iš įvairių vandenų. Dalis – iš Rusijos pusės, kita dalis – iš Baltijos, kur šie plėšrūnai irgi mėgsta pasiganyti, nes mūsų jūra nėra labai sūri.
Įdomu tai, kad žvejai gali pasakyti, iš kur atplaukė žuvis, ne tiktai pagal tai, kokia kryptimi pakliuvo į tinklus, bet ir įvertinę spalvą.
Iš Rusijos atplaukę sterkai paprastai būna šviesūs, o ilgesnį laiką pabuvę Baltijos jūroje pasidaro tamsūs, beveik juodi, todėl žvejų net pravardžiuojami traktoristais.
Žuvų atspalvis priklauso nuo vandens ir grunto spalvos.
Jau popiet žvejai grįžta į krantą su laimikiu, nemažą dalį Šturmuose nuperka Č.Žemaitis.
Pasvertos žuvys keliauja į skrodyklą, kur išdorojamos.
Įgudusiais judesiais, tarsi kokia chirurgė, skrodykloje dirbanti Modesta peiliu išima žuvų žiaunas, o praskrodusi pilvą išvalo vidurius, iš jų iškrato priešmirtinės plėšrūnų puotos likučius: dar nespėtus suvirškinti stintokus ir mažyčius pūgžliukus.
Išdorotos žuvys užkonservuojamos panardinus jas į specialų tirpalą, paruoštą sumaišius 20 kilogramų druskos su vandeniu.
Ar tirpalas paruoštas, patikrinama į jį įmetus vidutinio dydžio bulvę. Jeigu bulvę druska išstumia į viršų, vadinasi, laikas į tirpalą dėti žuvį.
Kiek žuvis praleis tirpale, priklauso nuo jos dydžio.
Užkonservuotos žuvys apkraunamos ledu ir yra paruoštos kelionei į Vilnių.
Sostinėje ledas pakeičiamas nauju, kad ant jo neliktų kelionės metu išsiskyrusių žuvies sulčių. Tinkamai paruošti kelionei sterkai nepraranda tų savybių, kurias turi ką tik iš vandens ištrauktos šviežios žuvys.
Bet kaip įvertinti, ar sterkas šviežias?
„Sterkas turi būti tvirtas, su natūraliomis gleivėmis. Tai rodo žuvies šviežumą.
Taip pat turi gerai matytis odos raštai, o akys išlikti visiškai skaidrios.
Svarbu ir kvapas. Žuvis turi kvepėti vandeniu. Jeigu tai Atlante sugauta žuvis, ji turi kvepėti Atlantu, jei mariose – mariomis“, – paaiškino Č.Žemaitis.
Sterkai – ne vienintelės Kuršių marių žuvys, kuriomis verta pasimėgauti šiuo metu.
Kuršių mariose rudenį gausu ir kitokių gėrybių. Be sterkų, čia dabar puotauja žiobriai, lašišos, sykai, nėgės.
Greitai iš jūros pro čia į nerštavietes pradės plaukti ir agurkais kvepiančios stintos.
Anot Č.Žemaičio, nors Lietuvai priklauso nedidelė Kuršių marių dalis – vos apie 30 procentų, esame laimingi, kad savo pusėje turime ir Nemuną.
Būtent dėl šios upės Lietuvos pusėje yra daug žuvų, kurios nuolat migruoja iš Baltijos jūros į Nemuno žiotis ir atgal, tarytum čia būtų pagrindinis jų greitkelis.
