Seni italų vyndariai nebijo eksperimentuoti
Balto ar raudono Antinori vyno galima nesunkiai rasti ir Lietuvos parduotuvėse, lentynose su itališku vynu. Vyndariai iš Florencijos savo paveldą saugo ir tobulina jau daugiau negu 600 metų. Pripažinimą Antinori pelnė dėl aukščiausios kokybės vintažinių vynų gamybos. Šeimos gaminamus vynus dar nepraėjus amžiui ragavo visoje Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, Maltoje ir netgi Čilėje.
Itin sparčios šeimos verslo sėkmės paslaptis – nuolatiniai eksperimentai. Karta iš kartos šeimos nariai bandė vis naujus mišinius, gėrimą brandino vis kitose statinėse, taikydami skirtingą temperatūros kontrolę ir brandinimo laikotarpį.
Antinori šeima mėgo inovacijas ir nuolat ieškojo naujovių, išbandė įmantrias laikmečio technikas – nerūdijančio plieno talpas, tyrė ankstyvuosius vynuogių derlius. O svarbiausia – italų vyndariai išmoko puikiai atrinkti, kurie eksperimentai pasiteisino ir rezultatai yra verti dėmesio, o kurie gali likti tik juodraščiuose.
Į Portugalijos Douro regioną kviečia Symington šeima
Portugališko vyno gamyba Douro regione užsiima jau penkta Symington šeimos karta. Ji yra viena pirmaujančių portugališko vyno gamintojų pasaulyje, valdanti maždaug 32 proc. šios rūšies vyno rinkos. Šeimai priklauso 1006 hektarai vynuogynų, kuriuose dauguma vynuogių auginama natūraliai, nenaudojant pesticidų ir laikantis aukščiausių vynuogininkystės standartų.
1989 metais, nusipirkę Quinta do Vesuvio vynuogyną (vienas didžiausių Portugalijos vynuogynų), šeima nusprendė, kad pagrindinis jų tikslas – išskirtinių senovinių vynų gamyba. Symington gaminami vynai buvo įvertinti prestižiškiausiuose tarptautiniuose konkursuose.
Vyndariai mano, jog sėkmę nulėmė ilgalaikė vizija ir aiškus žinojimas, ką jie nori pagaminti, taip pat karta iš kartos perduodamas įsipareigojimas vyndarystei ir tai, kad jie pasiryžo įsigyti nuosavus vynuogynus. Tik laisvai valdydama nuosavybę šeima gali užtikrinti norimą vyno kokybę. Negana to, šeimai priklauso ir eksperimentiniai vynuogynai, kuriuose vyndariai atlieka tyrimus su skirtingomis vynuogių veislėmis.
Kasmet – Selbach šeimos išbandymas stačiuose šlaituose
Selbach šeima vyną gamina jau 400 metų. Visus šiuos metus šeimos nariai puoselėjo tas pačias vertybes ir perdavė jas iš kartos į kartą. Šeima daug dėmesio kreipia į pačias vynuoges – gaminant geriausios kokybės „Riesling“ vyną, vynuogininkyste tenka užsiimti stačiuose šlaituose. Toks vynuogių auginimas reikalauja daug laiko ir rankų darbo – renkant vynuoges tokiomis sudėtingomis sąlygomis, tenka jas perduoti iš rankų į rankas, kol derlius galiausiai pasiekia statines. Visus kompanijos darbininkus vienija bendras idealas – aukštos kokybės „Riesling“ vynas, todėl jie visi laikomi Selbach šeimos nariais.
Selbach-Oster priklauso 21 hektarai vynuogynų. Daugelis vynuogių nėra skiepytos, kai kurioms yra daugiau nei 100 metų, tačiau, kad ir kaip bebūtų, šie vynuogynai užaugina labai aromatingas ir sultingas uogas.
Fermentacija, daugiausia naudojant vietines laukines mieles, vyksta šaltuose rūsiuose. Pusė jų vynų bręsta didelėse seno ąžuolo statinėse, kurios vynui neprideda jokio medienos aromato ar poskonio, tačiau leidžia gėrimui „kvėpuoti“ ir bręsti. Šeima gamina įvairiausius vynus iš Riesling vynuogių – nuo itin sauso iki saldaus desertinio vyno. Vynai išsiskiria tradiciniais būdais išgaunamu vynų mineralingumu ir mažu alkoholio kiekiu.
Anykščiuose – B. Karazijos tradicijų ir istorijos tąsa
Lietuva tai pat didžiuojasi unikalia savo vyndarystės istorija. Vynas lietuviams buvo žinomas dar kunigaikščių ir bajorų laikais, tačiau modernus šio gėrimo kelias prasidėjo su Balio Karazijos šeima, nusprendusia savo gyvenimą susieti su vyndaryste Anykščių krašte.
1926 metais vaisių vyną Lietuvoje pradėjęs gaminti jaunas agronomas B. Karazija įrodė, kad mūsų šalyje iš vietinių žaliavų įmanoma sukurti puikų vyną, pelnantį apdovanojimus tarptautinėse parodose. Kruopščiai uogas ir vaisius lietuviško vyno gamybai atrinkęs, gamybos ir prekybos procesus organizavęs B. Karazija visoje šalyje išgarsino Anykščių kraštą, kurį vietinė spauda ėmė vadinti lietuviškąja Burgundija. 140 ha žemės sklype vyndarys pats augino serbentus ir braškes. Mėlynes pirko iš Labanoro, o vyšnias – iš Žagarės.
B. Karazijos vynas tarpukariu nuolat pelnydavo svarbiausių Lietuvos parodų medalius. Įkvėptas sėkmės vyndarys 1938 metais su savo gaminiais nukeliavo į tarptautinę parodą Paryžiuje – Prancūzijos sostinėje lietuviškas vynas „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, o „Senasis vynas“ ir „Banga“ – aukso medalius.
Sumanus, išradingas ir energingas verslininkas B. Karazija Aukštaitijoje paliko ryškų pėdsaką – Anykščių apylinkių soduose iki šiol auginami vaisiai ir uogos – dalis jų keliauja į gamyklą. Iš sunokusio derliaus „Anykščių vyno“ meistrai išspaudžia sultis ir pradeda vyno gamybos procesą, kurio rezultatas – tautinio paveldo vardą pelnę gėrimai.
Per ilgą gyvavimo istoriją „Anykščių vyne“ darbavosi ištisos anykštėnų šeimos, o žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, todėl lietuviškos vyndarystės tradicijos ir šiandien išlieka labai stiprios. Dabar Anykščiuose gaminamas juodųjų serbentų, vyšnių, aronijų, obuolių ir braškių vynas. Dalis pagaminto gėrimo keliauja į kitas šalis: Jungtinę Karalystę, Airiją, Daniją – „Anykščių vyno“ produkcijos eksportas auga.
Gamykloje iki šiol naudojamos per ilgus dešimtmečius išsaugotos ir tobulintos receptūros, gerbiamos ir puoselėjamos lietuviško vyno tradicijos. Anykštėnai didžiuojasi, kad kažkada B. Karazijos pradėti gaminti lietuviški vaisių vynai vertinami iki šiol. Tautiniu paveldu yra pripažinti pusiau saldus juodųjų serbentų vynas, pusiau saldus obuolių vynas, desertinis obuolių ir desertinis juodųjų serbentų vynas. Visi šie gėrimai priklauso „Vorutos“ vynų šeimai.
