Tokį atsakymą užprogramavo žmonos potyriai Kinijoje – ten ji suprato, kad tai, ką mes gauname lietuviškuose neva kinų restoranuose, yra tik parodija ir pasityčiojimas.
Anksčiau ji būdavo gana dažnas svečias šioje šalyje, tad ginčytis su ja neturėjau didelio noro – neturėjau jokių argumentų, kurie galėtų paneigti jos teiginius, o pralaimėti aš nemėgstu.
Jų nebuvo, kol nesužinojau apie naują kinų restoraną Vilniuje – „Leaye“.
Žinoma, kelias į šią vietą,nebuvo rožėmis klotas.
Kad išgirsčiau žmonos „Taip“, pirmiausiai reikėjo parodyti jų patiekalų nuotraukas, aprašymus ir visa kita. Bet man pavyko ją įtikinti ir, ko gero, pirmą kartą per mūsų pažinties/vedybų laikotarpį mudu išvykome į kinų restoraną.
Dominikonų gatvėje mus pasitinka jauki, minimalistiškai ir stilingai įrengta ir šviesa užpildyta patalpa – visiška priešingybė tiems restoranams rūsiuose (ar langus uždengusiems 15 užuolaidų sluoksnių), kuriuose ne tik tamsu, bet ir prikimšta raudonos spalvos interjero detalių, kurios gimdo šleikštulį šiai spalvai.
Klausiate, iš kur žinau apie tas kitas vietas? Na, tarkim, turiu paslapčių nuo žmonos.
Aptarnavimą vertiname gerai. Mandagus bendravimas tinkamu metu – ko reikia daugiau?
Užkandžiui užsisakome garuose virtų koldūnų (7 EUR). Po to – „Cherry Pulp“ kiaulieną su vyšniomis (9,5 EUR), vištieną su medumi ir sezamais (8,5 EUR), brokolių česnakų padaže (5 EUR) ir keptų ryžių su kiaušiniu (2 EUR). Ir dar nusprendėme paragauti „Mochi“ ledų (3 EUR).
Istorija prasideda koldūnais ir mano žmonos komentaru: „Visai ne tokie. Tešla kažkokia keista“. Ir tikrai – mums jie pasirodė labai vidutiniški, tai yra, lietuviški. Nebuvo neskanu, bet kažko jiems trūko. Ir dar ta tešla... Galų gale - 6 koldūnai už 7 EUR?
Bet netrukus juos pamiršti mums padeda ant stalo atkeliaujantys kiti patiekalai. Porcijos milžiniškos.
Žmona paragauja brokolių, bet jais nėra patenkinta: „Neblogai, bet Kinijoje jie nebūdavo apliejami kažkokiu specialiu padažu. Tiesiog išverdami garuose ir patiekiami apibarstyti kapotais česnakais“. Visgi vėliau atlyžta ir pripažįsta, kad šitas variantas visai nieko. Gal kiek silpnokai jaučiamas česnakas, bet tikrai valgoma.
Kai sulaukiame ryžių – vėl išgirstu moralą iš žmonos ir pasakojimą, kad Kinijoje ryžiai patiekiami tik tuo atveju, jei PO vakarienės jautiesi alkanas – tai yra, prie patiekalų jie netiekiami. Kinai nelabai supranta, kodėl kai kas jų prašo prieš pradedant valgyti.
Ir ji sakė tiesą – net nesupratau, kodėl aš jų užsisakiau. Garnyrui tikrai užtenka ir brokolių.
Nesupraskite manęs neteisingai – jie nebuvo blogi, bet jie buvo tiesiog ryžiai, skrandžiui užkišti sukurtas produktas (dėl to jų ir nebaigėm valgyti).
Ragaujam „Cherry Pulp“ – skanu. Nors patiekalo išvaizda labai primena tą, kurį gauname rūsyje, prie skonio negaliu prikibti. Mėsa jautėsi pakankamai stipriai ir be krakmolo poskonio.
Padažas taip pat nesugebėjo užgožti mėsos ir tik papildė ją rūgštele ir saldumu. Nebuvo tirštas, o tai reiškia, kad ir jame nebuvo padauginta krakmolo. Man šis patiekalas patiko, tikrai galėčiau užsisakyti dar kartą.
Vištiena žmonai taip pat labai patiko (ne per daug padažo, krakmolo ir jo įkyraus lipšnumo). Nors daugiausiai ji lankėsi regionuose, kur vyrauja žuvies patiekalai, savo išsirinktam valgiui Lietuvoje ji taip pat negailėjo pagyrų.
Net trumpam susiginčijome, kurio patiekalas skanesnis, bet supratę, kad vienas kito neįtikinsime, kiekvienas grįžome prie savo lėkštės.
Su pasimėgavimu baigėme savo antruosius patiekalus ir pradėjome laukti deserto.
Pradžioje tas laukimas buvo kiek nesmagus, nes valgydami pagaliukais pritaškėme ant popierinių staltiesių, ir tai atėmė didelę dalį estetikos, bet mums net nespėjus paprašyti jų pakeisti, aptarnavusi mergina pati tai padarė (+1 balas jai).
Ir gerai, kad tai padarė, nes galėjome nieko netrukdomi mėgautis žaliosios arbatos skonio „Mochi“ ledais.
Tikrai rekomenduoju juos pabandyti – ne per saldus ir gana stiprus žaliosios arbatos aromatas, susimaišęs su migdolų drožlėmis bei lašeliu medaus, mus sužavėjo.
Už pietus dviems sumokėjome 35 EUR. Atrodo nemažai, bet jei atimtume 7 EUR už koldūnus, 2 EUR už ryžius, gaunasi visai padori kaina už tokį maistą.
O jei dar įvertintume tai, kad vienos porcijos beveik užtenka dviems žmonėms, tikrai verta ten užsukti. Mūsų užsakyto maisto tikrai būtų užtekę trims žmonėms.
Gal ir ne visi patiekalai mus sužavėjo, bet jie tikrai skiriasi nuo iškraipytos ir daugeliui įprasta tapusios šios virtuvės.
Žmona šiam kinų restoranui sako „TAIP“, ir pagaliau mes turime vietą, kur galėsime pasimėgauti šia virtuve dažniau.
Vertinimas: 8 iš 10
Kaina: 35 EUR už pietus dviems
