Tuo įsitikinęs „Virtuvės mitų griovėjų“ (VMG) idėjinis lyderis ir televizijos laidos „Kulinariniai triukai“ (TV3) vedėjas Alfas Ivanauskas (33 m.).
Pasauliniuose „World Gourmand Cookbook Awards“ apdovanojimuose kelerius metus iš eilės pripažinto geriausio pasaulyje VMG kulinarinio žurnalo vyriausias redaktorius, knygų autorius, motyvatorius ir lektorius A.Ivanauskas prieš metus komanda sukūrė laidą „Kulinariniai triukai“, kuri tapo daugelio Lietuvos šeimų savaitgalio ritualų dalimi.
Laidos didžiausios žvaigždės – vaikai, sudarantys laidoje gaminamų patiekalų vertinimo komisiją.
Šį rudenį per TV3 televiziją laidos kūrėjai pradės naują sezoną ir žiūrovus stebins pačiais netikėčiausiais eksperimentais.
„VMG komandai šiuo metu – pats darbų įkarštis, nes jau vos po kelių savaičių atsinaujinusioje studijoje prasidės filmavimai, kurie kartais primena žemės drebėjimą! Įsivaizduokite, kiek gali nuveikti tiek kūrybingų, drąsių vaikų vienoje vietoje“, – tikino A.Ivanauskas.
– Ar smagu su vaikais gaminti maistą? Ko iš jų pasimokote?
– Jeigu reikėtų rinkti geriausią kompaniją virtuvėje (nors ne tik virtuvėje), vaikai būtų pirmieji, nes žaviausia vaikų savybė – nebijoti. O baimė virtuvėje pats nereikalingiausias jausmas.
Improvizacija gali būti tobula tik tuomet, kai žmogus nejaučia baimės ir daro viską ne logiškai apsvarstydamas, o tiesiog iš širdies. Todėl ir plėtojame savo projektą VMG mokykla, kurio tikslas – šiuolaikiškos kulinarinės klasės Lietuvos mokyklose. Šį rudenį atidarysime aštuntąją.
– Ne kartą garsiai išsakėte, kad būtumėte labai geras tėvas savo vaikams. Kada gi kursite šeimą, o gal planuojate įsivaikinti vieną ar kelis mažylius?
– Kai tvirtai jausiuosi psichologiškai užaugęs, nes vaikai nėra užgaida. Čia ne pyragas, kurį kaip ir moki iškepti, bet vien mokėjimo nepakanka. Tai – amžina atsakomybė ir man nesinori tiesiog turėti vaikų.
Norisi turėti vaikų, kurie kiekvieną dieną didžiuotųsi savo tėvais ir kurių tėvai būtų geriausias pavyzdys kitiems tėvams. To universitetuose neišmoko ir netikiu, kad geriausias laikas jau turint mokytis. Geriausias laikas iki to padaryti daug, labai daug namų darbų.
Tą dabar ir darau. Ir tikiuosi, kad neliksiu „po šeiminių pamokų“.
– Kas jums yra maisto gaminimas?
– Socialinis procesas, kurio metu galima žmones supažindinti, įsimylėti ar supykdyti. Tai – procesas, kurio metu gali pamatyti visas gerąsias ir blogąsias žmonių savybes: kūrybiškumą, nekantrumą, detalumą, pajautimą, apatiškumą, empatiškumą. O jeigu norisi, ir matematines, chemines ir fizikines žinias (šypsosi).
– Kada pradėjote gaminti maistą vienas?
– Ankstyvoje vaikystėje. Tėvai išeidavo į darbą, o aš jau tada galėdavau pasireikšti. Kartais slapta neidavau į mokyklą, kad galėčiau išbandyti kuo daugiau receptų. Vėliau jų klausdavau, ko norės grįžę pietų.
Džiaugiuosi, kad tėvai manimi pasitikėjo ir turėjau kūrybos laisvę. Galiu drąsiai pasakyti, kad tėvai gal ir nesąmoningai, bet tikrai leido man viską, gal dėl to aš taip iki šiol myliu gyvenimą ir jo nuolatinę galimybių pasiūlą.
– Ką pats labiausiai mėgstate valgyti?
– Pomidorai, avokadai, baklažanai, žemuogės ir, žinoma, bulviniai blynai! Jau visi žino, kad mane paprasčiausia „papirkti“– iškepus bulvinių blynų (juokiasi). Tuo kartais pasinaudoja ir VMG komanda, Boso dienos proga surengdama blynų kepimo vakarėlį.
O aš pats kasmet liepą skirtingais bulvinių blynų receptais stengiuosi nustebinti savo gimtadienio svečius.
Galiu atskleisti, kad mane kartais galite sutikti ir perkantį greitą maistą. Gyvenimas per smagus, kad spaustum į save į per mažus rėmus.
Prisiminkite bet kokį paveikslą – dideliuose rėmuose net ir mažas atrodo didingai ir išskirtinai. Be to, norint žinoti, kas yra geras maistas, reikia žinoti, kas yra blogas.
– Ar keliaudamas stengiatės paragauti kuo egzotiškesnių patiekalų?
– Tai darau dažniausiai dėl to, kad įpareigoja darbas. Visas gyvates, driežus, peles, tarakonus valgiau tik dėl to, kad iš to manęs tikisi žiūrovas. Juk atėjęs pas gydytoją irgi tikiuosi, kad jis turės ne tik teorinių žinių, bet ir patirties, kurią gali pritaikyti man.
Tikiu, kad savo srityje būtina išbandyti viską, kad galėtum komentuoti ar diskutuoti iš esmės. Neslėpsiu, kartais man patinka ta egzotika ir skonio nežinomybė.
– Ar net tokiam patyrusiam virtuvės šefui ruošiant maistą nutinka taip, kad patiekalą tenka išmesti?
– Tai buvo vaikystėje, kada labai daug dalykų dar nelabai buvo suprantama. Dabar tai įvyksta rečiau, nes turiu 26 metų virtuvėje patirtį.
Tačiau kai nori sukurti labai įdomių derinių, nutinka visko. Užtenka pažiūrėti į kiekvieno mūsų šiukšlių dėžę: joje visko būna gerokai daugiau, nei ant stalo.
– Kas, jūsų manymu, šeimoje turėtų gaminti maistą: vyras ar moteris?
– Vaikai. O jeigu rimčiau – tai gyvenime reiktų gyventi taip, kad kuo mažiau reiktų vartoti žodį „reikėtų“, o santykiuose tuo labiau. Niekas nieko niekada neturi priversti kažką daryti tokio, ko pats nenori ar nemėgsta.
Gaminti turi žmogus mėgti. Jeigu klaustumėte, kas šeimoje turi uždirbti pinigus – vyriškai pasakyčiau, aišku, vyras, tačiau jo pareiga šeimoje ne tik uždirbti pinigus, bet prisiimti atsakomybę, skleisti ramybę. Jeigu moteris šeimoje uždirba daugiau už vyrą ir yra dėl to laiminga – vyras jokiais būdais neturėtų tam trukdyti, tačiau jis irgi turi jaustis komfortiškai ir dėl to neišgyventi.
Galiausiai visi kuo dažniau turi susitikti prie bendro vakarienės stalo ir nesvarbu, jeigu net ne jie ją ruošė.
– Ar vienoje virtuvėje gali tilpti du šefai?
– Gali ir trys ir keturi. Viskas priklauso nuo santykio ir pasidalijimo sferomis arba konkrečiais darbais. Čia kaip ir bet kurioje kompanijoje – vienas svarbiausių darbų yra komandinis ir jeigu žmonės suinteresuoti dirbti komandoje – tai joje gali būti bet koks skaičius žmonių. Svarbu, kad kiekvienas prisiimtu atsakomybę ir matytų tą pačią kryptį.
– Jeigu šiuo metu reikėtų paruošti patiekalą mylimam žmogui, kas tai būtų?
– Sultingų mango ir mocarelos salotos su rūgščių aviečių padažu. Jeigu tokio mango nebūtų, – sauja įvairių sodo uogų ir po jų uoginis bučinys.
– Praėjusį mėnesį tapote ir radijo stoties „M-1“ laidos „Alfo pusryčiai“ vedėju. Apie ką kalbate šioje laidoje?
– Žinoma, kad apie maistą. Kalbėti radijo eteryje apie maistą yra iššūkis, nes klausytojas maisto nemato, taigi atimame iš jo vieną svarbiausių pojūčių – regėjimą. O juk žinome, kad žmogus ne tik kitą žmogų įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Maistą mes irgi pirmiausia įvertiname akimis, o tada jau norime arba nelabai jo paragauti.
Įkvepiančiai kalbėti apie maistą radijo eteryje nėra lengva, bet maistas mano gyvenime yra vienas iš meilės objektų, o kai iš tiesų myli, visos kliūtys įveikiamos.
Klausytojų kiekvieną šeštadienio rytą laukia daugybę nuotaikingų rubrikų, eksperimentų ir skaniai žadinančių pašnekovų.
– Jau kurį laiką kiekvieną rytą asmeninėje „Facebook“ paskyroje dalinatės savo pusryčių nuotraukomis, nesvarbu, kurioje šalyje tuo metu būtumėte. Kodėl manote, kad jūsų bičiuliams ir sekėjams tai įdomu?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Tai darau ne tik dėl draugų ir sekėjų. Pirmiausia, tokiu būdu kaupiu savo gyvenimo ir kelionių archyvą, kuriame viskas būtų vienoje vietoje.
Kažkada turėjome popierinius fotoalbumus – dabar jie netenka prasmės, nes nuotrauka atsiranda tą pačią sekundę.
Be to, tai tam tikra kompozicijos praktika, nes mano darbe visada pirmu smuiku groja vaizdas. Ji reikalinga norint tobulėti. Tuo ir užsiimu. Jeigu dar mano įrašai ir nuotraukos kažkam patinka, vadinasi, visiems yra gerai.
– Iš kur semiatės maisto gamybos idėjų?
– Dauguma pasaulio šefų mėgsta sakyti, kad idėjos ateina iš to, kas yra viršuje. Galite pažiūrėti dabar į dangų. Bet man idėjos – tai sutiktų žmonių, kelionių, naujų įspūdžių ir netgi besikeičiančių drabužių ir interjero mados tendencijų rezultatas.
Įkvėpti gali menkiausia detalė, pavyzdžiui, už lango dar nesunokusios braškės arba vaikščiojant Singapūro gatvėmis išvysta beprotiškai graži lėkštė, kurioje iškart matai patiekalą.
Kartais tai būna tiesiog spontaniškas apsilankymas miške ir pakramsnojimas naujo augalo ar šakos. Daugelis virtuvės šefų panašūs į gyvūnus: mes labai mėgstame viską uostyti, ragauti, knisti.
– Ko už jokius pinigus neįsidėtumėte į burną?
– Už jokius pinigus nevalgyčiau tik sąžinės (juokiasi). O šiaip čia geras klausimas, nes nė karto gyvenime dar neteko gauti pinigų ne už maisto gaminimą, o už valgymą. Reikia turbūt sulaukti pasiūlymų.
– Kaip mokant taip skaniai ruošti maistą pavyksta neužsiauginti pilvo?
– Turbūt svarbiausias dalykas, kad reikia mokėti ne tik ruošti maistą, bet jį teisingai ir valgyti. Labiausiai turiu dėkoti tėvams už genus ir savo būdui, kuris visuomet mane skatina nesėdėti, o nuolatos judėti ir ne tik turiu omenyje skridimą lėktuvu.
– Ar laikotės taisyklės, kad per dieną reikia išgerti bent du litrus vandens?
– Laikausi taisyklės, kad kiekvieną dieną reikia dviem litrais labiau mylėti savo gyvenimą ir aplinkinius žmonės, nors vandenį irgi mėgstu.
Išgeriu jo daugiau nei du litrus, ypač arbatos. Spindinčios akys priklauso tikrai ne nuo vandens kiekio. Todėl labiau rūpinkimės iš esmės savo vidumi, o ne galvokime, apie reikiamą vandens kiekį skrandyje.
– Neseniai jūsų televizijos laida pasiekė Lietuvos rekordo. Ar sunku buvo daugiau nei parą filmuotis?
– Šių metų birželio 16-ąją po daugiau nei 24 val. filmavimo, baigėsi ilgiausia tiesioginė televizijos laida Lietuvoje „Kulinariniai triukai. 24 val.“
Ji buvo transliuojama portale vmgonline.lt, socialiniame tinkle „Facebook“ ir „YouTube“ kanale. Ją žiūrėjo beveik 80 tūkst. žiūrovų.
Šis rekordas bus įtrauktas į agentūros „Factum“ ruošiamą Lietuvos rekordų knygą. Prie projekto dirbo daugiau nei 50 žmonių. Kulinarinis šou penktadienio ryte buvo tiesiogiai transliuojamas ir laidoje „Labas rytas“ (LRT).
Prie tokios laidos informacinės sklaidos prisijungė net trys radijo stotys – „Žinių radijas“, „M1“ ir „ZIP FM“.
Nors pagal Lietuvos rekordus registruojančios agentūros „Factum“, taip pat ir Guinesso pasaulio rekordų taisyklių reikalavimus po kiekvienos valandos galėjau sau leisti 5 minučių pertraukas, tačiau jų neprireikė.
Mūsų laidos tiesioginė transliacija prasidėjo plaukiant Nerimi su buvusiu Vilniaus meru Artūru Zuoku ir jautienos kepsnio su avokadais kepimu, o baigėsi desertų gamyba su verslininkės Ingos Paksaitės–Stumbrienės dukra Estela.
Tos 24 valandos ir 14 minučių tikrai nebuvo monotoniškos. Ir tai nebuvo noras patekti į rekordų knygą. Tai buvo dar viena galimybė išbandyti save ir visą komandą, kuria po šio filmavimo dar labiau didžiuojuosi.
Mangų salotos su braškėmis ir sūriu
* Patiekalui reikės: 1 mango, 200 g braškių, 1 cukinijos, 200 g šviežio sūrio „La Murgia stracciatella“, šviežių bazilikų lapelių, šlakelio ypač tyro alyvuogių aliejaus „Carletti“, žiupsnio džiovintų aviečių, šlakelio balzaminio acto, druskos, juodųjų pipirų.
* Mangą nulupkite ir supjaustykite skiltelėmis, braškes perpjaukite pusiau, cukiniją supjaustykite juostelėmis daržovių skustuku ir sudėkite į lėkštę.
* Sudėkite sūrį, viską apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir balzaminiu actu, pagardinkite druska, pipirais ir apibarstykite avietėmis, bazilikų lapeliais.
