Noriūnų kaime Kupiškio rajone gimusio vyro svajonė iš pradžių buvo skraidyti, o ne plaukioti jūroje. Fiziko profesiją įgijęs vyras 12 metų pilotavo lėktuvus, tačiau likimas lėmė, kad vėliau aviaciją iškeitė į laivybą.
Paragavęs lakūno duonos, pabuvęs Panevėžio meru vyras atrado savo tikrąjį pašaukimą.
Nuo 2007-ųjų jis gyvena ir dirba uostamiestyje.
„Per šį laiką išmokau suprasti, kas yra kraunama Klaipėdos uoste, nes viską vėjas palieka ant palangės“, – juokavo į pajūrį atsikraustęs aukštaitis.
Jei anksčiau kas nors būtų pasakęs, kad taps laivo kapitonu, V.Vizbaras būtų tiktai šyptelėjęs: juk prieš tai jis konstruodavo lėktuvų modelius, o išmokęs skraidyti ore praleido per 1200 valandų. Bet buriavimas jį paviliojo.
Jūrų gėrybėms aukštaitis taip pat neabejingas. Laivo kapitonas turi kuo nustebinti svečius. Garbingiems svečiams jis gamina ypatingą žuvienę, o žuvies sriubą verda tada, kai neturi daug laiko.
Jei mokomasis burlaivis švartuojasi Klaipėdoje, šviežių žuvų kapitonas eina pirkti į turgų.
Daugelis klaipėdiečių elgiasi taip pat, nes pasigauti žuvų Kuršių mariose ar Baltijos jūroje vis sunkiau.
Gerai žuvienei reikia ešerių, karšių, lydekų, į puodą galima dėti ir upėtakių – jie suteikia daugiau riebumo. O jeigu pavyksta gauti žiobrių, V.Vizbaras ypač džiaugiasi – vadinasi, žuvienė bus šventiška.
Tačiau kapitonas nelabai vertina lašišų, nes į Lietuvą jos patenka iš fermų, kuriose naudojami pašarai su įvairiais augimą skatinančiais priedais. Todėl šios žuvies jo verdamoje sriuboje nebūna.
Kadangi laikosi požiūrio, kad žuvis yra gamtos dovana, ruošdamas žuvienę V.Vizbaras nieko neišmeta.
Nuskutęs ir išskrodęs žuvį jis nepašalina pelekų. Apviręs ašakas ir žuvų galvas vyras visa tai nukošia ir pasidaro sultinio.
Vėliau į tą sultinį sudeda stambiais gabalais supjaustytų žuvų. Į puodą jis taip pat sumeta morkas, bulves, svogūno galvą, bet daržovių neturi būti daug.
Sauja šviežių krapų, petražolių, čiobrelių, šakelė rozmarino taip pat būtina. Vyras neužmiršta įberti ir juodųjų pipirų, laurų lapų.
V.Vizbaras girdėjo pasakojant, kad tikri jūrų vilkai į žuvienę įpila šiek tiek degtinės. Verdant sriubą alkoholis greitai išgaruoja, todėl nėra pavojaus, kad valgydamas žmogus apsvaigs.
Laivo kapitonas juokaudamas svarstė, ar nuomonė, neva žuvienės neįmanoma išvirti be lašelio degtinės, yra tik prietaras, o galbūt tai – auka jūros dievams.
Jis išbandė įvairių metodų žuvienei paskaninti. Kad žuvienė kvepėtų, reikėtų ją virti ant laužo. Pasisemti vandens žuvienei galima iš gėlo vandens telkinio, jei jis yra švarus. Kad prieskoniai būtų kvapesni, į puodą galima įberti žiupsnį cukraus.
„Man skaniausia būna tada, kai žuvienėje būna stambiais gabalais supjaustytos žuvies. Nemėgstu, kai viskas sutrinama“, – prisipažino V.Vizbaras.
Žuvienės ekspertės iš Rusnės patarimai
Niekas nenuginčys, kad Rusnės gyventojai – vieni geriausių žuvienės ekspertų.
„Žvejai kadaise sakydavo, kad nėra skanesnės žuvienės už išvirtą ant laivo denio. Tačiau kai nėra galimybės, žuvienė turi būti verdama ne kur kitur, o tik lauke, dideliame puode ant gerai kaitinančios ugnies“, – pasakojo Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė (nuotr.).
Seniau, pasak moters, žvejai žuvienę virdavo laivo priekyje, patiesę skardos, kad per daug neįkaistų.
„Ant skardos dar būdavo papilta šiek tiek žvyro ir padėtas specialus žuvienės virimo trikojis su pakabinamu puodu. Žvejai žuvienę visada virdavo iš tokių žuvų, kurias pagaudavo pirmąsias, o vandenį semdavo iš Kuršių marių, tačiau šiandien geriau taip nedarykime ir nerizikuokime“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė B.Servienė.
Pasistačiusi trikojį moteris ant jo užkabino puodą su vandeniu. Nors vanduo buvo iš šalimais esančio gręžinio, B.Servienė sakė, kad vanduo turi daug įtakos žuvienės skoniui.
Vos užvirus vandeniui žuvienės virimo specialistė papasakojo tolesnę virimo eigą.
„Nupjovus žuvų galvas, pelekus ir uodegas juos reikia įsukti į marlinio audeklo skiautę. Šalia pridėti svogūnų ir laurų lapų ir gražiai suvyniojus dėti į puodą. Tik jokiu būdu negalima paleisti marlės galo, jis turi kyšoti iš po puodo dangčio“, – pirmąsias instrukcijas pateikė moteris.
Amūrų, karpių ir upėtakių galvas, pelekus ir uodegas ji verda apie 40 minučių, tačiau turint laiko galima virti ir valandą. Moteris prasitarė, kad originali žuvienė neįsivaizduojama be vienos konkrečios žuvies – pūgžlio. Nors tai nedidelė žuvis, ji pasižymi riebumu, o tai sultinį padaro tik skanesnį. Išėmus marlę ją reikia atrišti ir išrinkti žuvų likučius, kuriuos vėliau reikės sudėti į puodą.
Toliau į puodą reikia dėti nuskustas, bet nesupjaustytas bulves ir įberti šiek tiek druskos.
„Bulvės skaičiuojamos po vieną kiekvienam asmeniui“, – patarė B.Servienė. Jos verdamos tol, kol patikrinus šakute jų išorė bus minkšta ir išvirusi, o vidurys dar kietas.
Tuomet ateina laikas dėti visą likusią žuvį ir dar įberti nuo žuvų galvų likusius gabalėlius. Virti tol, kol bulvės galutinai išvirs ir taps minkštos.
B.Servienė įsitikinusi, kad žuvienė tampa dar skanesnė, jei ją verdant prisideda visi valgytojai, tad ji pataria kiekvienam bent jau įberti ką tik maltų pipirų.
Moteris davė ir dar keletą patarimų.
„Verdant žuvienę jokiu būdu negalima nugriebti putų. Taip mes iš žuvienės pašaliname visus riebalus.
Pipirai žuvienei suteikia neapsakomai puikaus aromato, tačiau jie turi būti ką tik sumalti.
Be to, krapus ir svogūnų laiškus geriau dėti tiesiai į lėkštę, nes jei sudėsite į puodą, jie greitai nusės į dugną“, – žuvienės virimo subtilybes pasakojo moteris.
B.Servienė paaiškino ir kuo skiriasi žuvienė ir žuvies sriuba.
„Tai du visiškai skirtingi dalykai. Kai verdame tikrąją žuvienę, jos pagrindiniai ingredientai yra žuvis ir bulvės, o štai verdant žuvies sriubą į ją galima dėti ir perlinių kruopų, ir morkų, brokolių ar kitokių daržovių“, – skirtumą apibūdino moteris.
