Panevėžyje irgi yra tokia legendomis apipinta vieta. Tai – prie „IKI-Stumbro“ įsikūrusi kebabinė, kurios niekas kitaip ir nevadina, tik „Stumbro“ kebabais.
Ši kavinė-kebabinė turi ir kitą pavadinimą, kurio greičiausiai niekas nė nežino, o ir niekam jis turbūt nėra labai įdomus.
Apie šią vietą girdėjau nekart ir ne iš vieno panevėžiečio.
Jeigu tik kalba pasisukdavo apie tai, kur yra patys geriausi kebabai, kompanijoje esantys panevėžiečiai guldydavo galvą, kad geresnių nei „Stumbro“ kebabų nerasi niekur. Na, nebent kokioje Vokietijoje, kur kebabus kepa tikri turkai.
Todėl kai su fotografu važiavome daryti visiškai kito reportažo į Panevėžį, pagalvojome, kodėl gi neužsukus ir į visų išgirtą kebabinę. Tiesa, norėdama apsidrausti, dar kartą paklausiau sutikto panevėžiečio: „Kur yra geriausi kebabai Panevėžyje?“
Atsakymas buvo: „Tai aišku, kad „Stumbre“.
Kebabinę radome sovietmetį menančiame prekybos centro pastate, turgavietės ir įvairių parduotuvėlių kaimynystėje. Ji nebuvo didelė – viduje tilpo vos kelios sėdimos vietos ir ilgas prekystalis, už kurio, tiesiai priešais klientų akis ir gaminami kebabai. Interjeras kuklus – jokių prašmatnių detalių
Kebabų kainos svyravo nuo 2,3 iki 3,6 euro. Brangiausi buvo dideli „Fri“ kebabai. Šio tipo kebabų mėsa vyniojama ne į lavašą, o dedama tiesiai į indą ant skrudintų bulvyčių. Šalia duodamas ir kalnas salotų, o viskas gausiai apliejama pasirinktu padažu.
Kai kurie pažįstami tikino, kad šis kebabas – jų mėgstamiausias. Tiesa, jeigu nesate įpratę prie milžiniško maisto kiekio, verčiau rinkitės ne didelę, bet mažesnę porciją.
Dar kebabinėje buvo ir dviejų dydžių kebabų, suvyniotų į lavašą arba į turkišką pitą.
Nenorintiems kebabų buvo siūlomi ir kitokie patiekalai: įvairūs koldūnai, vištienos kepsneliai, dešrainiai, bulviniai blynai – kurių nė vieno kaina nesiekė 4 eurų.
Taigi pavalgyti čia galima palyginti nebrangiai, galbūt todėl klientų čia netrūksta. Anot panevėžiečių, kartais čia tenka pastovėti ir eilėje.
Tuo metu, kai mes lankėmės, eilių nebuvo, bet klientai vis ateidavo ir daugiausiai visi pirkdavo kebabus išsinešti.
Mes užsisakėme „Fri“ kebabus, o kol juos gamino, išsikalbėjome su čia dirbančiomis moterimis, kurių dvi, pasirodo, yra šios kebabinės įkūrėjos ir savininkės Jolanta Savickienė bei Galina Kondzežauskienė.
Sužinojome, kad „Stumbro“ kebabinė veikia jau trylika metų. Pasak J.Savickienės, tai - viena seniausių stacionarių kebabinių mieste.
„Nestacionarių kebabinių buvo ir anksčiau, bet stacionarią mes atidarėme pirmieji“, – teigė pašnekovė.
Idėja įsteigti tokią maitinimo įstaigą kilo G.Kondzežauskienei, kai ši su šeima gyveno Vokietijoje. Pamačiusi, kaip ten turkai sėkmingai kepa kebabus, nutarė panašaus verslo imtis ir Panevėžyje. Taigi nuskubėjo pas savo rajono turką ir ėmė prašyti išmokyti ruošti kebabus.
Turkas į entuziastingą panevėžietę iš pradžių žvelgė labai įtariai ir savo kulinarinėmis paslaptimis dalintis neskubėjo. Tik po to, kai Galina kelissyk patikino, kad tikrai neketina su juo konkuruoti, o kebabus keps ne Vokietijoje, bet savo šalyje, nusileido įkalbinėjimams ir net išmokė, kaip teisingai ant iešmo suverti mėsą.
Taigi, dabar moterų įsteigtoje kebabinėje kebabai kepami pagal turkišką receptą. Abi kelissyk pabrėžė, kad savo patiekalams naudoja tik gryną mėsą, kurią pačios ir suveria ant iešmo, o ne iš anksto kebabams paruoštus gabalus, kaip kiti.
Tiesa, vieną dalyką šioje kebabinėje daro savaip, lietuviškai – turkai to nesuprastų. Kaip žinia, turkai yra musulmonai, visiškai nevalgantys kiaulienos. O štai „Stumbro“ kebabinėje kebabai gaminami tik iš kiaulienos, mat ji lietuviams skaniausia.
Bet, kaip pastebėjo G.Kondzežauskienė, lietuvių skonis po truputį keičiasi. Pas mus vis labiau populiarėja vištiena. Tad kebabinės savininkės jau svarsto galimybę įsigyti dar vieną iešmą vištienai suverti.
Kebabinės darbuotojai neperka ne tik iš anksto kebabams paruoštos mėsos, bet ir padažų, o gamina juos patys.
J.Savickienė atskleidė ir dar vieną įdomią detalę – nuo pat įkūrimo pradžios šioje kebabinėje nebuvo pardavinėjamas alkoholis. Tokia buvo savininkių nuostata. Ir, nepaisant to, maitinimo įstaigai klientų netrūksta.
„Aišku, situaciją lengvina ir tai, kad patalpos priklauso mums. Nusprendėme jas ne nuomoti, o išsipirkti. Taip kur kas lengviau išgyventi“, – paaiškino Jolanta.
Nors kebabinė veikia jau gana ilgai, darbuotojų kaita čia yra labai maža. Moterys džiaugėsi, kad beveik visi darbuotojai, kurių čia yra aštuoni, kebabinėje nuo pat jos atidarymo pradžios.
O kaip gi kebabai? Visai neblogi, gal tik padažo pasirodė per daug, o ir porcija per didelė. Tačiau palyginti su kitais vargu ar galėčiau – nesu valgiusi pakankamai daug tokio maisto, fotografas, beje, irgi.
Tad verčiau apie kebabų skonį klauskite panevėžiečių arba atvykite į Panevėžį ir paragaukite jų patys.
