Na, yra Vilniaus centre kelios vietos, atstovaujančios šios šalies virtuvei, bet kažkodėl man jose labai trūksta egzotikos. Jos tvarkingos, gražios, pasižymi geru aptarnavimu, bet man visada kildavo klausimai: ar tai tikroji Gruzija? Jei ne, tai kur ją rasti Lietuvoje?
Ir vieną dieną žmona prisiminė girdėjusi, kad Lazdynų mikrorajone yra vieta, kurioje galima paragauti gerų chinkalių.
Lazdynuose? Gruzinai? Ką jie ten veikia? Vienintelė mūsų turima informacija – kad ten yra gerų chinkalių. Bet jei yra chinkalių, turėtų būti ir kito maisto.
Taigi, „pagoogliname“ ir susirandame savo naują ančių medžioklės objektą - „Chinkali namus“.
Atvykstame naudodamiesi GPS. Jis mus nuveda iki Architektų g. „Rimi“ parduotuvės ir leidžia suprasti, kad toliau teks eiti pėsčiomis.
Ir mes einame. Einame pro, regis, 1990-uosiuose užstrigusias parduotuves, to paties laikmečio žmones, vilkinčius treningais (ne visi, bet keli tokie pasitaikė), pro vyriškius, kurie sėdi ant to paties suoliuko dar nuo 1996-ųjų ir atidžiai nužiūrinėja užklydėlius iš ateities, pvz. barzdotą praeivį su stilinga žmona (čia apie mus)...
Prieiname „Chinkali namus“. Pirmoji mintis - čia „rajoninis“ alaus baras?
Užeiname į vidų – čia tikrai alubaris. Tuo metu salėje tvarkosi du gruzinai, tad bandome užmegzti pirmąjį kontaktą.
„Ar pas jus galima atsiskaityti kortelėmis?“ - paklausiame.
Jie į mus žiūri. Pakartojome tai angliškai.
„Aaaa, „kartočki neprinimajem“, - galiausiai supratę, ko norime, atsako.
Grynųjų neturime, tad reikia eiti iki bankomato – t.y., atgal iki parduotuvės. Dar du kartus praeiname pro tas pačias parduotuves, pro 1996-ųjų vyrukus – galima sakyti, kad mes jau čia savi. Prisipažinsiu, net pasakiau žmonai abejojąs, ar noriu čia grįžti su pinigais, gal geriau važiuoti kur kitur.
Kaip gerai, kad ji užsispiria ir pasako, kad mes čia valgysim.
Vartome valgiaraštį. Kainos visai draugiškos, pvz. avienos sprandinės šašlykas kainuoja 7,00 EUR (be garnyro), o jo giminaitis iš kiaulienos – 4,80 EUR.
Chačapurių kainos prasideda nuo 3,50 EUR (su pupelėmis), o brangiausias variantas – 5,80 EUR (su aviena ir jautiena).
Chinkalių kainos irgi nustebino - 0,75-0,90 EUR už vieną (minimalus užsakymas – 3 vnt). Jei gerai pamenu, paskutinėje aplankytoje vietoje mokėjau bent 2 kartus brangiau (Vilniaus centrinėje dalyje).
Kadangi mes rusų kalbą kiek primiršę, visko užsisakome rodydami pirštais: bedame į patiekalą valgiaraštyje ir pasakome kiekį (keisčiausia, kad viskas surašyta lietuviškai, bet jie mūsų kalbos visiškai nemoka).
Taigi, užsisakome baklažanų su riešutais užkandį (3,20 EUR), chačapurį su špinatais (4,50 EUR), 6 chinkalius su jautiena ir aviena (1 vnt. – 0,90 EUR) o išgirdę, jog žmonės prie gretimo staliuko ištaria žodį „kompot“, paprašome ir jo (0,70 EUR už stiklinę).
Laukiame patiekalų. Galime toliau gėrėtis Lazdynų rajono romantika. Nuotaiką vis praskaidrina šeštadieniniai treningai ar į restoraną įbėgęs senolis, kuris paprašo „choziaino“ įpilti jam alaus, pasiima jį į lauko terasą, po poros minučių sugrąžina tuščią bokalą ir tęsia savo kelionę toliau (matyt, iki parduotuvės).
Ir tada atkeliauja baklažanai. Iškart pasakau, kad galutiniam rezultate neketinu vertinti nei rajono aplinkos, nei paties interjero ar aptarnavimo ypatumų/keblumų, nes dabar prasideda smagiausia dalis - skonis.
Užkandis buvo ganėtinai paprastas. Riešutų (pradžioje galvojau, kad ten ne riešutai, o varškė) įdare gana stipriai jautėsi česnakas, jis buvo sūrokas, bet bendras derinys mums labai patiko (keptas baklažanas sušvelnino ir sugėrė dalį prieskonių).
Apibendrinant - lengvas ir turtingo skonio užkandis, kuris tikrai nebuvo prėskas, kaip ne kartą mums nutiko kitose vietose, siūlančiose gruzinišką maistą.
Tada atkeliauja chačapuris su kažkokiu jogurtiniu padažu, kurį užsisakome gruzinui rekomendavus, t.y., bedus pirštu į meniu (galima rinktis maždaug iš 8 rūšių padažų ir kiekvienas kainuoja papildomai. Jei gerai pamenu, mūsiškis kainavo apie 0,70 EUR).
Nuostabu. Skonių gama vėl užpildyta ir puikiai atitinka mūsų poreikius.
Valgydamas svarstau, kuo šis chačapuris skiriasi nuo ankstesnių ragautų ir galiausiai suprantu, kad aš jame beveik nejaučiu tešlos - dominuoja įdaras.
Labai patiko sūrio, špinatų ir kalendros sukurtas bendras skonis. Dėl kalendros net nustebau, nes ji aprašyme nebuvo paminėta, bet kuriant šį stebuklą užėmė tikrai svarbią rolę. Mes ją labai mėgstame ir būna labai liūdna, kai visi ją taip taupo. Tik ne čia. Čia ji vertinama, nesvarbu, kad didina patiekalo savikainą.
Galų gale atkeliauja chinkaliai. Jokių spec. įrankių jiems paimti nėra, tad instinktyviai paliečiu šakutę. Tai iškart pastebėjęs gruzinas liepė palikti įrankius savo vietose - chinkaliai valgomi tik rankomis (dar gestais parodė kaip tai turi būti daroma)!
Na, rankomis tai rankomis. Susidoroti su pirmuoju chinkaliu dar sunkiau, jį sunku išlaikyti, bet kitus valgau kaip profesionalas: atsikandu tešlos, išsiurbiu sultinį ir valgau toliau.
Skonis? Mums labai patinka. Labiausiai įstringa tai, kad chinkalių tešla - kitokios konsistencijos, nei iki šiol teko ragauti. Ji nėra „tešliška“, o labiau šilkinė.
Įdaras taip pat labai geras – net ir praėjus pusvalandžiui skonio receptoriai dar buvo nepamiršę kažkokio spec. prieskonių mišinio - jis vis primindavo apie save (iš gerosios pusės). Aišku, buvo ir kalendros mėsoje, ir specifinio avienos poskonio.
Mes šia vieta liekame sužavėti. Net paprašiau, kad juos aplankytų brolis su žmona, kurie neseniai grįžo iš kelionės po Gruziją. Labai įdomu sužinoti, ar mes tikrai pagaliau aptikome tikrąją Gruziją? Pagaliau?
Tiesa, dar apie kompotą – jis puikus. Neskiestas (kiek įmanoma neskiesti kompoto) ir sodraus skonio, tad jį irgi galiu drąsiai rekomenduoti.
Čia keliaudami (tikrai rekomenduoju aplankyti) nepamirškite pasiimti grynų pinigų ir prisiminti bent kelis pagrindinius rusų kalbos žodžius: paprašyti sąskaitos ir žinoti keletą skaičių (kad galėtumėte pasakyti chinkalių kiekį).
Nors iš tiesų ir ženklais įmanoma susikalbėti. Tad sėkmės ir skanaus.
Vertinimas: 10 iš 10
Kaina: 15,30 EUR už pietus dviems
Tinklaraštis „Ančių medžioklė“
