Suvožtiniai gal šiuo atveju yra tinkamesnis pavadinimas, nes gyvūnų mėsos juose nėra. Taip, tai – į veganus orientuotas maistas, nors, kaip teigia „Gyvo baro“, apie kurį ir yra šis pasakojimas, personalas, pas juos sukirsti suvožtinių ateina ir labai nemažai visavalgių.
Suvožtiniai be mėsos – ir prieš šimtmetį
Bet prieš pasakodama apie „Gyvo baro“ meniu siūlau nusikelti į jau gana tolimą praeitį.
Kone prieš 100 metų, XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje, visai netoli tos vietos, kur dabar yra „Gyvas baras“, tuometinės Niemieckos (dabar – Vokiečių) gatvės 14 name buvo atidarytas restoranas.
Jį įkūrė iš Didžiosios Britanijos sugrįžę ir Vilniuje apsistoję sutuoktiniai Fania ir Lazaras Lewandai.
Šis restoranas savo metu buvo labai garsus. Jame lankėsi tokie žinomi žmonės, kaip dailininkas Marcas Chagallas ar poetas Itzikas Mangeris.
Greičiausiai tai buvo pirmoji vieta Vilniuje, kur buvo galima paragauti ir to, ką šiandien vadintume bemėsiais suvožtiniais, mat unikalus ir sėkmingai veikęs restoranas garsėjo savo vegetariškais patiekalais.
Vėliau restorano patiekalų receptai sugulė į F.Lewando vegetariškų receptų knygą, kuri neseniai buvo išleista, pritaikius ją šiuolaikinei virtuvei, ir lietuvių kalba.
Plačiau apie tai galite perskaityti „Skonyje“ publikuotame straipsnyje „Vilniaus žydė aplenkė laiką: suvožtinius gamino dar prieš karą“.
Interjeras – kuklus
O dabar vėl grįžkime į XXI amžių ir į Trakų gatvę, kur veikia „Gyvas baras“, tarsi tęsiantis šimtametę tradiciją ruošti suvožtinius be mėsos.
Iškart jo nepastebėsi, nes įėjimas į barą yra ne iš Trakų, bet iš Pranciškonų gatvės pusės.
Turiu pasakyti, kad apie „Gyvą barą“ iš veganų girdėjau nemažai. Tai – legendinis veganiškas baras, anksčiau veikęs Odminų gatvėje, tose pačiose patalpose, kur dabar atidaryta veganiška picerija „Kaimynai“. Apie ją lrytas.lt rašė jau anksčiau.
Aš „Gyvą barą“ įsivaizdavau kiek kitaip – kuklesnį ir mažiau įpareigojantį už „Alive“, bet panašesnį į Totorių gatvėje veikiančią „Vegafe“.
Išties aplinka pasirodė labai panaši į picerijos „Kaimynai“. Baro patalpos nedidelės, o interjeras gana kuklus: paprasti mediniai stalai ir kėdės, šachmatų lentos rašto grindys ir juodai-baltai išdažytos sienos, ant kurių kabojo įrėminti šūkiai, raginantys nevalgyti gyvūnų, keletas dekoratyvinių detalių bei kreida užrašytas meniu ant juodų sienų aplink barą.
Pasak baro personalo, dažniausiai čia žmonės užsuka paragauti veganiškų suvožtinių, kurių receptus sukūrė restorano „Alive“ virtuvės šefas Paulius Janušas.
P.Janušas maloniai nustebino, pristatęs naujausią „Alive“ meniu, kuriame buvo vienas už kitą gardesni bemėsiai patiekalai. Todėl buvo labai smalsu buvo sužinoti, kuo ypatingas jo „Gyvam barui“ sukurtas meniu, kuris neseniai buvo atnaujintas, patobulinus kai kuriuos padažus ir įtraukus keletą naujų patiekalų.
Meniu galėjo būti geresnis
Degustaciją pradėjome nuo užkandžių – sojų kepsnelių ir traškių kepsnelių iš tofų sūrio, angliškai vadinamų „nuggets“ su kornišonais pagardintu padažu. Buvo visai neblogai. Toks užkandis patiktų ir visavalgiams.
O tada buvo iškilmingai paskelbta, kad ragausime baro naujienos – veganiško Kijevo kotleto. Kotletas buvo pagamintas iš sojų faršo ir įdarytas veganišku sūriu bei slyvomis. Garnyrui parinkti juodieji lęšiai ir pomidorų bei paprikų padažas.
Išvaizda patiekalas man vis dėlto labiau priminė falafelius nei Kijevo kotletą. Skonis irgi nebuvo panašus į tradicinio Kijevo kotleto, bet nebuvo prastas. O štai pomidorų bei paprikų padažas pasirodė kiek keistokas.
Toliau sekė suvožtiniai su įvairiais veganiškais įdarais: iš kviečių pagamintu seitanu, sojų mėsa, tempe (fermentuotų sojų mėsa). Degustaciją vainikavo suvožtinis su įdaru, pagamintu iš dvisporio pievagrybio, dar žinomo „portabello“ pavadinimu, veganiško sūrio, brokolių ir pupelių.
Suvožtiniai buvo gana gardūs, bet skoniu ne ypač besiskiriantys vienas nuo kitų. Gal labiau įsiminė suvožtinis su sojų mėsa ir su įdaru, pagamintu iš grybų. Tačiau žinodama, kokių šedevrų P.Janušas geba sukurti ir prisiklaususi baro darbuotojų liaupsių, tiesą sakant, tikėjausi kažko labiau įsimenančio.
Degustacija pasibaigė desertu iš imbierinių sausainių, karamelizuotų obuolių, veganiško pieno grietinėlės ir geltonųjų razinų, papuoštu šviežia braške. Toks desertas labiau priminė žiemą ir Kalėdas, o vasarą nuteikė gana keistai, ypač razinos. Šiam desertui būtų labiau tikusios bet kokios šviežios uogos (juolab, kad dabar pradėjo atsirasti ir lietuviškų sodo gėrybių), tik ne džiovintos.
Taigi, visi patiekalai lyg ir buvo neblogi, bet vis kažko pritrūko. Gal lūkesčiai buvo didesni?
Labiausiai nuvylė netvarka
O dar nesužavėjo restorano tvarka. Duoti lėkštę suvožtinių ir vos vieną šakutę (kodėl, beje, ne šaukštelį?) padažui pasemti, kai degustacijoje dalyvauja apie 10 žmonių neatrodė labai logiška.
Į akis krito ir padavėjų nepastabumas – nešvarios Kijevo kotleto lėkštės liko gulėti ant stalo net ir atnešus suvožtinius.
Be to, suvožtiniai buvo sudėti į bendrą lėkštę, nepateikus pakankamai atskirų lėkštučių jiems įsidėti. Tad kai kurie susirinkusie patiekalus ragavo pasidėję ant servetėlių, tarsi tortą, kurį bendradarbis atnešė į biurą, kur nėra lėkštučių. Taip ir nesupratau, ar bare nėra indaplovės, ar tiesiog trūksta indų.
Labai norėtųsi, kad šios klaidos būtų ištaisytos, meniu patobulintas, nes dabar, kai vis daugiau žmonių nusprendžia atsisakyti mėsos ir kitų gyvūninės kilmės produktų, Vilniuje yra didžiulis kokybiškų maitinimo įstaigų veganams, į kurias mielai užsuktų ir visavalgiai, poreikis.
