Neseniai šioje šalyje apsilankiusi maisto žinovė Renata su vyru dar gyvena kelionės įspūdžiais.
„Ten lankėmės jau antrą kartą. Šįkart nutarėme vengti aplankytų turistinių vietų ir paieškoti Islandijos ūkininkų, pas kuriuos galėtume apsistoti, – patys kuriame nedidelį ūkį, tad buvo įdomi kitų tautų patirtis“, – pasakojo tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė.
Prieš kelionę jie nemažai vakarų praleido ieškodami ūkininkų kontaktinių duomenų, taip pat labai kruopščiai planavo laiką, nes ketino išsinuomoti automobilį ir važiuoti vadinamuoju Auksiniu ratu – keliu, vedančiu aplink visą salą.
„Planavome sukti, kiek įmanoma ne sezono metu, iš šio kelio. Tai buvo labai rizikingas sprendimas, nes oras Islandijoje iš saulėto ir gražaus per keliolika minučių gali virsti audra, lietumi ar net pūga.
Smagu, kad pavyko išvengti didelių bėdų kelyje, tačiau galybę kartų buvo nejauku žiūrėti į visiškai baltą spalvą – tiek danguje, tiek ant žemės ir tik iš navigacijos prietaiso ekrano suprasti, kad važiuoji geltonais stulpeliais pažymėtu sniego keliu šalia upės ar fjordo“, – R.Šniolienė pasakojo apie ne vieną užklupusią gamtos išdaigą.
Renata nebūtų maisto tinklaraščio autorė, jeigu nesidomėtų ir virtuve. Pokalbis su ja – apie neįtikėtinai svetingus islandus, jų mėgstamus patiekalus ir lietuvės atradimus.
– Kuo nustebino Islandijos virtuvė? Ką iki to laiko žinojote apie ją?
– Buvau girdėjusi apie pūdytą ryklieną, banginių taukus, arklienos dešras ir ropes, bet labiausiai knietėjo paragauti islandiškų pieno produktų – garsiojo jogurto, avių pieno varškės ir sūrių, taip pat fermentuotų ar marinuotų daržovių. Knietėjo palyginti su mano gaminamais produktais.
Poroje ūkių pavyko paragauti šių skanumynų. Dar kartą įsitikinau, kad skonį tikrai keičia vanduo, klimatas ir netgi šeimininkės nuotaika.
Fetos sūrio skonis buvo intensyvesnis, varškė labiau grūdėta, jogurtas kur kas tirštesnis, rauginti agurkai visiškai nerūgštūs, o marinuotos daržovės priminė paruoštas amerikietiškai.
Beje, nė vienas sutiktas islandas nebuvo ragavęs raugintų kopūstų. Sugrįžusi namo išpildžiau pažadą – išsiunčiau jiems receptą, kaip tai gaminama.
– Ko skanaus ragavote restoranuose, o ko – islandų namuose?
– Įdomiausi ir madingiausi restoranai yra Reikjavike, bet šįkart sostinėje buvome tik kelias valandas, o restorane lankėmės vieną kartą per pirmąją kelionę.
Tai buvo vienintelė maitinimo įstaiga mažame miestelyje, labiau primenanti mūsų valgyklas. Dienos pietūs buvo tikrai gardūs ir gausūs, tik pasigailėjome laiku neišsiaiškinę, kad dienos pietų valgiaraštyje buvo arklienos dešrelės. Bendravome su daugeliu turistų ir visiems arkliena kėlė tą patį nejaukų jausmą, tarsi valgytum draugą.
Islandiški arkliukai iš tiesų ypatingi – didesni už ponius, bet gerokai mažesni už mums įprastus žirgus. Sustojus prie aptvarų jie džiaugsmingai atšuoliuoja prie turistų, prašo pakasyti ausį, paglostyti kaklą, meiliai glaudžiasi ir mielai pozuoja fotografams. Ir kaip po to žiūrėti į arklienos dešreles?
Vieną smagesnių nuotykių patyrėme dėl navigacijos prietaiso klaidos. Dėl jos pasibeldėme ne į to namo duris, bet išsiaiškinę, kad patekome ne ten, kur reikia, vis tiek buvome pakviesti į vidų, nes šeima kaip tik tuo metu pietavo. Neįtikėtinas svetingumas.
Pietums buvo paruošta makaronų su konservuotais pomidorais, avienos faršu ir daug sūrio. Ir ypač skanios kavos – šeimininkai niekaip nesuprato, kodėl į kavą nedėjau cukraus ir kodėl atsisakiau pyragėlio desertui.
Šios kelionės metu planavome gaminti maistą kartu su ūkių šeimininkais ir kitais turistais bendrose virtuvėse, todėl teko lankytis ir parduotuvėse.
Prieš pajudėdami Aukso ratu apsipirkome kiaulės taupyklės ženklu pažymėtame prekybos centre.
Kainos tikrai smarkiai nesikandžiojo, kaip ir žadėjo Islandijoje gyvenantys lietuviai, išskyrus mėsos skyrių. Stabtelėjome žvilgtelėti į kainas ir išsižiojome: ne du ir net ne 10 kartų brangiau nei pas mus. Astronominės, sunkiai suvokiamos kainos.
Nustebino dar ir tai, kad pieno skyriuje nebuvo šaldytuvų, šaldoma tiesiog visa patalpa. Kol suradome sūrio ir grietinėlės, sugebėjau peršalti ir pasigauti slogą.
– Ar nustebino islandų pusryčiai, pietūs, vakarienė, savaitgalio, šventiniai pietūs?
– Apsistoję netoli Keblaviko pusryčiavome su šeimininke Ana.
Plakdama žalią kokteilį ji pasakojo, kad atsikraustė į mažą kaimelį ant vandenyno kranto iš Reikjaviko ir sumanė nuomoti kambarius.
Buvome pavaišinti jos pusrytiniu kokteiliu iš trintų avokadų, salierų stiebų, kriaušių, ispaninių šalavijų sėklų ir aitriųjų paprikų. Skonis nesužavėjo, bet aitrumas suteikė žvalumo geram pusdieniui.
Kitoje vietoje gyvenome didžiuliame name ant fjordo kranto.
Bendroje virtuvėje vakarojome su šeimininkais ir turistais iš Ispanijos ir Kinijos. Ispanai ruošė tradicinę sriubą su atsivežta čioriso dešra, česnakais ir džiovinta kvietine duona.
Kinai tepė sumuštinius, aš gaminau makaronus su tunu, o šeimininkė Elza orkaitėje kepė duoną. Tik ryte sužinojome, kad tai – šių namų tradicija: svečius ryte vaišinti namine duona su sviestu ir tekšių ar mėlynių džemu.
Beje, Elzos namuose išmokome dar vienos ekologijos taisyklės – ne tik mesti šiukšles į trijų rūšių konteinerius, bet ir prieš rūšiuojant išplauti visas pakuotes.
– Ragavote garsiosios pūdytos ryklienos? O gal kitų neįprastų produktų ar valgių?
– Vieno aplankyto avių ūkio šeimininkas Gunaras turi hobį – verda alų ir tiekia aplinkinių rajonų restoranams.
Kadangi giminėje turime aludarių, buvo labai įdomu apžiūrėti varinę įspūdingo dydžio alaus daryklą ir paragauti šviesiojo alaus. Jis priminė naminį biržietišką, buvo tirštas, kartus ir neperregimas. Gunaras papasakojo, jog Islandijoje naminio alaus gamybai taikomi labai griežti reikalavimai, vienas jų – kad alus nebūtų skaidrus.
Vakarodami stilizuotame ūkio restoranėlyje bandėme paragauti to garsiojo pūdyto ryklio, bet man taip ir nepavyko. Amoniaku trenkiantis mažytis žuvies gabaliukas pasirodė neįveikiamas.
Šioje fermoje gyvenome beveik kartu su avimis – už kambario sienos buvo girdėti mekenimas ir avinų ragų smūgiai į sienas, bet, mūsų nuostabai, nebuvo justi jokio nemalonaus kvapo. Rytais žadino gagenantis žąsinas, o už kitos sienos meiliai čirškavo putpelės. Todėl nė kiek nenustebome pusryčiams radę virtų putpelių kiaušinių, avių sūrių ir netgi avių pieno kavai baltinti.
Vėl iš naujo atradome ropes. Kiekvieną rytą prieš išvažiuojant nulupdavau ir supjaustydavau vieną šakniavaisį nedideliais griežinėliais – turėdavome sotų ir gaivinantį užkandį kelionėje. O grįžusi namo vėl prisiminiau pirmoje kelionėje ragautą gardžiąją ropių sriubą.
– Esate puiki kulinarė. Gal islandus vaišinote lietuvišku patiekalu, vežėte lauktuvių?
– Visiems šeimininkams vežiau po juodojo šokolado plytelę. Jie buvo sužavėti lietuviško šokolado skoniu.
Islandijoje, kaip ir Skandinavijoje, populiarus pieninis šokoladas, todėl juodasis jiems pasirodė netgi egzotiškas.
Ropių sriuba
8–10 porcijų reikės:
1 kg avienos šonkaulių,
1,5 kg ropių,
2 svogūnų,
2 valg. š. saulėgrąžų branduolių,
2 valg. š. saulėgrąžų aliejaus,
saujelės šviežių petražolių,
200 g lakštinių makaronų,
2 arb. š. druskos.
Į 5 l puodą įpilkite 3 l vandens. Užkaiskite. Avienos šonkaulius nuplaukite ir sudėkite į verdantį vandenį, sumažinkite kaitrą, pridenkite puodą dangčiu ir palikite virti 30 minučių.
Tuo metu pasiruoškite daržoves. Svogūną supjaustykite pusžiedžiais, ropę nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Įkaitinkite keptuvę, pilkite aliejų ir jam įkaitus sudėkite svogūnus, saulėgrąžas. Kepkite vis pamaišydami, kol pageltonuos. Sudėkite lakštinius ir keptuvės turinį į puodą, virkite apie 10 minučių. Smulkiai sukapokite petražoles, jas kartu su ropių gabaliukais suberkite į puodą, sriubą pasūdykite, uždenkite dangčiu ir išjunkite kaitrą. Palikite sriubą 20 minučių subręsti. Tiekite su kvietine duona ar traškučiais.
Islandės Elzos naminė duona
Reikės:
6–7 džiovintų abrikosų,
valg. š. džiovintų spanguolių,
500 g visadalių grūdų kvietinių miltų,
500 g ruginių miltų,
400 g avižinių miltų,
100 g sėklų mišinio (rugių, sezamų, sėmenų, saulėgrąžų),
100 g moliūgų sėklų,
1 arb. š. druskos,
6 arb. š. kepimo miltelių,
3 valg. š. citrinų sulčių,
500 ml islandiško jogurto,
500–600 ml šilto vandens,
2–3 šaukštų aliejaus.
Visus miltus sumaišykite šaukštu giliame inde, tuomet po truputį pilkite vandenį ir jogurtą, aliejų, berkite druską.
Kepimo miltelius užpilkite citrinų sultimis ir sudėkite į tešlą. Galiausiai suberkite sėklas ir džiovintus vaisius. Sumaišykite, tešlą sukrėskite į skardą ir kepkite 170-175 laipsnių temperatūroje 50–70 minučių, nelygu duonos dydis.
