Įspūdžiais iš festivalio dalijasi vyriausiasis „Kalnapilio“ daryklos aludaris Ričardas Barakūnas.
– Alaus istorija jau trunka beveik devynis tūkstantmečius. Ar po tiek laiko dar galima atrasti ką nors naujo?
– Alaus gamyboje nuo pat šio gėrimo istorijos pradžios naudojami tie patys keturi ingredientai – vanduo, salyklas, apyniai, mielės. Derinant šių keturių sudėtinių dalių skonines ir auginimo vietos nulemtas savybes, aromatines medžiagas, kiekvieną kartą galima išgauti naują skonį.
Antrą kartą vykęs jaunas, labai gyvas ir skirtingus aludarius sutelkęs festivalis „IBEERian Awards“ dar kartą įtikino, kad šio amato atstovams išradingumo netrūksta.
Į alaus rūgimo procesą įtrauki ne tik mieles, bet ir specialias alaus gamyboje naudojamas bakterijas – išgauni rūgštesnį skonį, gamyboje panaudojus įvairias uogas ir vaisius, išgaunamas gaivus, lengvas alaus skonis. Aludarių eksperimentai pasiteisina, alaus žinovams patinka išbandyti naujus, neįprastus poskonius.
Kita vertus, ne vienerius metus stebime tendenciją, jog alaus gerbėjai, atrandantys nestandartines craft alaus rūšis, neatsisako klasikinių lagerių ir pilsnerių. Klasikinės alaus rūšys tvirtai išlaiko savo pozicijas greta naujai sukurtųjų. Žmonės žino, ko tikėtis, kai renkasi seną gerą, jau žinomą alų.
– Kokio alaus skonio visame pasaulyje šiuo metu ieško alaus vartotojai?
– Populiarėja belgų jau kurį laiką gaminami rūgštieji eliai – rūgštumą šiai alaus rūšiai suteikia minėtas nestandartinis gamybos procesas, kai rūgimo procese dalyvauja ne tik mielės, bet ir bakterijos. Specifinio kvapo, sausą, gomurį akimirksniu sutraukiantį alų kai kurie alaus vartotojai priskiria „laukinių vakarų“ kategorijai.
Rūgščiųjų elių banga atėjo po karčiųjų elių populiarumo eros.
Kartieji eliai išsiskyrė Naujajame pasaulyje išaugintais ypatingais apyniais – aromatingais, vaisiškais, turtingais citrusinių vaisių, persikų, pušų ar net mango poskoniais.
JAV ir net Australijos bei Naujosios Zelandijos apynių augintojai kurį laiką mėgavosi ir tebesimėgauja savo auginamos produkcijos populiarumu – būtent jų dirvose saulėto klimato lepinami apyniai pasižymi ryškiomis aromatinėmis savybėmis.
Tokios nestandartinės alaus rūšys gaminamos mažesnėmis partijomis, pasiekia specializuotas parduotuves ir specializuotus alaus barus.
Visgi noriu atkreipti dėmesį, kad neįprasto alaus gamybos pasaulyje imasi ne tik nedidelės, šeimyninės, vadinamosios craft alaus daryklos, bet ir stambieji aludariai, kurie turi ilgametę patirtį. Tokią aludarių įvairovę ir subūrė Pirėnų pusiasalio festivalis „IBEERian Awards“.
– Kuo šis alaus festivalis skiriasi iš kitų alaus profesionalams skirtų renginių?
– Festivaliui toną duoda miestelio, kuriame jis vyksta, specifika. XVI amžiuje Aveiro buvo svarbus Portugalijos jūrų uostas, jame vis dar gyva senųjų portugalų pirklių dvasia.
Dabar Aveiro dažnai vadinamas Portugalijos Venecija, užburia spalvomis, gondolomis ir Atlanto vandenyno atnešamais kvapais. Natūralu, kad daug lemia aplinka – Aveiro aplinkoje aludariai bendrauja draugiškai ir šiltai, visi jaučiamės vienos bendruomenės dalimi. Po profesionalams skirtų kelių dienų vėliau festivalio durys atidaromos ir alaus visiems kitiems, norintiems išmėginti tiek klasikines, tiek naujas eksperimentines alaus rūšis.
– Kaip vertinama Lietuvos aludarių darbo kokybė šiame ir kituose tarptautiniuose festivaliuose?
– Mes turime kuo didžiuotis – Lietuvoje stipri tradicijų, perimtų iš vokiečių aludarių, tąsa. Aludarių geografiniame žemėlapyje turime užtikrintą vietą, mūsų šalies gamintojų kokybė yra žinoma ir vertinama. Neatsitiktinai ir iš šio festivalio parsivežėme du apdovanojimus – „Kalnapilis Grand Select“ savo kategorijoje pelnė sidabro medalį, o „Kalnapilis Original“ – bronzos.
– Kokias pastebite alaus ir maisto derinimo tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje?
– Degustacinės vakarienės su alumi populiarėja visur, Lietuvoje taip pat. Kuo daugiau alaus rūšių, tuo daugiau pasirinkimo prie skirtingų patiekalų.
Nepaisant to, išlieka svarbios klasikinės taisyklės – kuo lengvesnis maistas, tuo šviesesnis alus, ir atvirkščiai. Žinoma, kiekvienu atveju lemia asmeninis pasirinkimas ir ryžtas eksperimentuoti.
Festivalyje su kai kuriais aludariais diskutavome apie ateities tendencijas – visi vieningai pastebėjome, jog JAV po nestandartinio alaus bangos pamažu grįžta prie klasikos – to paties lagerio ir pilsnerio. Kaip ir visur, alaus gamyboje neišvengiame ciklų – išmėginę naujus metodus, vėl atsigręžiame prie senųjų tradicijų.
