Operos žvaigždė V.Miškūnaitė vegetarė yra nuo 8 metų. Viktorijos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo dar visai maža. Mergaitė tėvo nepažinojo, bet labai svajojo jį sutikti.
„Ir štai vieną dieną jis pasirodė ant mūsų namų slenksčio, kaip vėliau sužinojau, – visiškai atsitiktinai, nes tuo metu buvo aktyvus krišnaistas ir platino šio judėjimo knygas.
Atpažinęs tarpduryje mano mamą ir mane užėjo pasišnekučiuoti. Kol mama kažką ruošėsi virtuvėje, pamenu, kaip jis priklaupė šalia manęs, atvertė knygą, iliustruotą paveikslėliais, ir pradėjo pasakoti, kaip žudomi gyvuliai verkia“, – prisiminė V.Miškūnaitė.
Išeidamas jis padovanojo dukteriai tą knygą, o ji liko ne tik susigraudinusi, bet ir sujaudinta pažinties su tėvu.
„Nereikia daug pasakoti, kad tąsyk jis man atrodė kaip guru, kaip pasakų princas, visi jo žodžiai man buvo šventi. Nuo tos akimirkos nė karto neragavau mėsos“, – kalbėjo solistė.
– Ar sunku buvo atsisakyti įprastų patiekalų?
– Visiškai ne! Aš kaip tik jaučiausi pakylėta, kad atlieku kažkokią šventą misiją. Tik, pamenu, kurį laiką dar labai norėjau pieniškų dešrelių, vištienos ir rūkyto kumpio, tačiau ilgainiui tas poreikis išnyko, jau po metų visiškai nepasigedau mėsos.
– Kas pasikeitė jūsų gyvenime, kai tapote vegetare?
– Manau, tie pokyčiai tampa pastebimi tik po kurio laiko – būdama jau daugiau kaip 20 metų vegetarė galiu pasidžiaugti puikia sveikata, stipria imunine sistema, energija ir gera nuotaika.
Vegetariškas maistas neapkrauna organizmo, todėl visada jaučiuosi žvali ir noriu šypsotis, nes gera gyventi.
Ajurvedos šalininkai teigia, kad su maistu gauname ir informaciją, energetinį, emocinį užtaisą, ne tik tiesioginį, bet ir netiesioginį.
Todėl valgydami skerdieną tarsi užsikrečiame mirusio gyvūno baime, vidiniu nerimu, agresija, skausmu, beviltiškumu. Stebėdama didžiąją dalį visuomenės visai nesunkiai atpažįstu šias jau įprastas tapusias emocines būsenas.
– Kas dažniausiai šiuo metu būna ant jūsų stalo?
– Kai laukiausi vaikų, girdėdavau daug priešiškų vertinimų dėl savo neįprastos mitybos. Kad giminės ir gydytojai būtų ramūs, dėl šventos ramybės pradėjau valgyti žuvį ir kiaušinius, tad jeigu jau taip labai tiksliai, mane reikėtų vadinti pusiau vegetare. Dabar ant mano stalo dažniausiai būna salotos ir žuvis.
– Labiau patinka lietuviška ar tolimų kraštų virtuvė?
– Aš mėgstu viską maišyti, kurti naujus patiekalus. Valgio ruošimas man yra kūrybinis procesas, kuriame, kaip ir džiaze, yra pamatinės taisyklės, bet tuo pat metu daug improvizacijos.
Tradicinė lietuviška virtuvė man atrodo neišradinga: nedaug produktų, labai riebi, prėsko, silpnai jaučiamo skonio, o visas mandrumas – riebus padažas.
Man patinka ją kiek patobulinti: balandėlius įdaryti soja, cepelinus – grybais, keptas bulves gardinti rytietiškais prieskoniais, pavyzdžiui, kuminu, kariu, šafranu.
Kitą dalį mano ruošiamų patiekalų sudaro indiška, pakistanietiška ir Viduržemio jūros regiono virtuvės.
– Mėgstate jūrų gėrybes?
– Labai. Vienas iš mano mėgstamiausių valgių yra ant grotelių kepta lašiša su kepintais šakniavaisiais.
– Jau seniai esate perpratusi visas vegetariškos virtuvės paslaptis?
– Vegetariška virtuvė gali būti ir paprasta, ir įmantri, kaip ir įprastas maistas. Svarbiausia, kuo šviežesni, spalvotesni ir kvapnesni produktai, juo geriau. Juk pirmiausia pradedame valgyti akimis.
– Ko visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Šampano ir ledų! (Juokiasi.) O jei rimtai, tai turbūt kiaušinių, pieno ir varškės, nes vaikai dievina blynus.
– Kokio patiekalo neįsidėtumėte į burną už jokius pinigus?
– Arklienos ir delfinų mėsos.
– Ar žinote kavinių, kur galima skaniai vegetariškai pavalgyti?
– Vilniuje jų yra tikrai nemažai. Dabar pasirinkimas platus, ne kaip anuomet, prieš 20 metų.
– Nejaugi nuo tada, kai tapote vegetare, taip ir nesusigundėte sukirsti kepsnio?
– Niekada. Ilgainiui keičiasi skanumo suvokimas, pradedi jausti pavienių produktų skonines savybes. Ar žinote, kad ryžiai yra savaime saldūs?
– Ar pažįstate daug vegetarų?
– Maždaug 10 proc. mano pažįstamų yra vienokie ar kitokie vegetarai.
– Ar jūsų šeima taip pat atsisakė mėsos patiekalų?
– Aš vegetare tapau būdama dar visai maža. Po gero pusmečio ir mano mama, ir visa šeima nustojo valgyti mėsą. Vėliau tas pats nutiko su mano draugu ir kai kuriais bičiuliais. Aš jų neagituoju, tiesą sakant, kol nepaklausia, net nekalbu apie vegetarizmą, jo naudą sveikatai.
Savaime nutinka, kad mano aplinka nevalingai paseka mano pavyzdžiu.
– Kuo vaišinate bičiulius, kurie įpratę prie tradicinio maisto?
– Vegetariškais patiekalais arba žuvimi. Ir karštu šokoladu. Neapsieiname ir be karamelinės manų chalvos – ją labai mėgstu ruošti ir skanauti.
– Prieš žengdama į sceną sočiai pavalgote? O gal geriau koncertuoti tuščiu skrandžiu?
– Sakoma, kad geriausias menininkas yra alkanas ir kenčiantis. Idealiu atveju sočiai pavalgau likus 3–4 valandoms iki pasirodymo.
Jeigu neturiu tokios galimybės, verčiau dainuoju alkana nei persivalgiusi. Tuomet gelbsti kavos puodelis ir gliukozė – koks nors saldus dalykėlis.
Čia galioja tos pačios taisyklės, kaip ir profesionaliame sporte. Juk esu sakiusi, kad laukiu nesulaukiu, kai operos menas bus įtrauktas į olimpines žaidynes.
Karamelinė manų chalva
Patiekalui reikės: 650 ml pieno, 300 g cukraus, 200 g sviesto, 225 g manų kruopų, 36 g razinų, 2 šaukštelių smulkintų apelsinų žievelių.
Užkaitinkite pieną. Į kitą puodą storu dugnu suberkite cukrų ir kaitinkite ant nedidelės ugnies pamaišydami, kol cukrus paruduos ir pradės tirpti, tuomet užpilkite karštu pienu.
Cukrui sušokus į gabalą toliau kaitinkite ir maišykite, kol ištirps. Suberkite į pieną razinas ir apelsinų žieveles (galima pagardinti džiovintomis spanguolėmis ir riešutais). Pienas turi išlikti karštas.
Tuomet puode arba keptuvėje ištirpinkite sviestą, suberkite manų kruopas ir kaitinkite nuolat maišydami, kol kruopos taps rusvai auksinės spalvos. Svarbu neperkepti. Maišydami užpilkite karštu pieno sirupu ir vis dar pamaišydami virkite, kol sutirštės.
Nukėlę nuo ugnies uždenkite ir kelias minutes palikite. Skaniausia chalva yra šilta.
