Tokią pilaitę XX amžiaus pradžioje Aukštaitijos sostinėje įkūrė vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foightas. Pasak istorinių šaltinių, neabejojama, kad būtent vokiška patirtis bei technologijos padėjo formuotis modernios lietuviškos aludarystės tradicijai.
Iki vieno didžiausių šalies aludarystės centrų išaugusi „Kalnapilio“ darykla nepertraukiamai veikia jau 115 metų – nuo pat ankstyvųjų 1902-ųjų.
Šiemet „Kalnapilis“, pasakodamas savo turtingą ilgametę daryklos istoriją, pristato „115 metų senumo naujieną“ – „Bergschlösschen“ produktų liniją. „Ją sudaro trys senųjų aludarių krašto receptų įkvėpti alaus skoniai: Miuncheno šviesusis, Bavarijos tamsusis ir Valonijos blanc“, – pasakoja „Kalnapilio“ vyriausiasis aludaris Ričardas Barakūnas.
Turtinga legendinio Aludarių krašto istorija
Kulinarijos istorikas Antanas Astrauskas knygoje „Per barzdą varvėjo...“ yra rašęs, jog dar iki XIX amžiaus alus buvo itin plačiai paplitęs visoje šalyje. Be alaus neapsieidavo nei vestuvės, nei krikštynos, nei kitos svarbios šventės.
Pirmieji iš aludarystės amato gyvenę žmonės buvo karčemų šeimininkai, o XVI amžiaus pabaigoje aludarystė pradėjo keltis į besikuriančių dvarų daryklas. Kiekvienas stambesnis dvaras turėjo savo aludarį (ši pareigybė buvo paveldima), o neretai – ir salyklininką.
Alaus gamybai persikėlus į dvarams priklausančias daryklas, pastebimai ėmė gerėti jo kokybė. Žinoma, tai nevyko savaime. Šiuos pokyčius lėmė kelios svarbios priežastys.
Turtingi dvarų savininkai negailėjo investicijų – pati naujausia ir moderniausia to laikmečio alaus gamybos įranga į lietuvišką aludarių kraštą būdavo gabenama iš pripažintų aludarystės centrų Vokietijoje ir Austrijoje. Be to, turtingi dvarininkai turėjo galimybę ir patys dažnai keliauti po Europą, lankytis garsiausiose senojo žemyno alaus daryklose, o grįžę noriai dalindavosi savo žiniomis su aludariais. Taip tradicinė lietuviška aludarystė palengva pildėsi Vakarų aludarių žiniomis bei patirtimi. Neabejojama, kad tai turėjo reikšmingos įtakos naujų skonių bei alaus rūšių atsiradimui ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
XIX amžiaus pabaiga ženklina dar vieną svarbų lietuviškos aludarystės etapą – šį laikotarpį galima vadinti aludarystės industrializacijos ir modernėjimo laikmečiu. Iš dvarų daryklos ėmė keltis į didesnius miestus.
Viena jų prieš 115 metų iškilo tuščiame lauke Bajorų gatvėje, Panevėžyje. Per penkerius metus pastatyta „Bergschlösschen“ darykla iš karto tapo viena didžiausių Panevėžio įmonių ir bene pagrindine regiono darykla, diktavusia naujausias to meto aludarystės madas.
Pradėjusi nuo trijų alaus rūšių 1929 m. alaus darykla gamino jau penkių rūšių alų: pilzeno, tamsųjį, stiprųjį, silpnąjį stalo alų ir stiprųjį elį.
Skonio pagrindas – tradicijos ir patirtis
Vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris R. Barakūnas pripažįsta, kad XIX amžiaus aludariai tikrai išmanė savo darbą, todėl jų patirtis nusipelnė deramo įvertinimo.
„Bergschlösschen“ alaus linija yra lyg savotiška duoklė senosioms aludarystės tradicijoms. Šiuo metu visame pasaulyje kaip tik jaučiamas aludarystės amato atgimimas, aludariai stengiasi, o vartotojai ragauja ir vertina jų eksperimentų rezultatus. Viskas, kas kitaip nei įprasta – įdomu“, – sako R. Barakūnas.
Kurdamas išskirtinę „Bergschlösschen“ alaus liniją aludaris teigia derinęs kelis salyklus. Vienas iš jų buvo tradicinis Miuncheno šviesiojo alaus salyklas, specialiai atvežtas iš Vokietijos. Miuncheno šviesusis alus pasižymi kelių salyklų skoniu, kurį papildo nežymus apynių kartumas. Šis alus turi ilgai išliekančią, kreminę putą.
Bavarijos tamsiajame sodrus skrudinto salyklo skonis persipina su karamelės aromatu. Kad nebūtų per saldu, į šį koktelį įmaišyta šiek tiek kartumo suteikiančių apynių. „Kurdami tamsiojo alaus klasikinį skonį maišėme kelias rūšis karamelinio salyklo“, – atskleidė pašnekovas.
„Bergschlösschen“ seriją vainikuoja Valonijos blanc – auksinės spalvos alus, turintis išsiskiriantį vaisių skonį, papildytą citrusinių vaisių natomis. „Ne veltui Lietuva garsėja savo aludarystės tradicijomis ir pasaulyje vertinamu alumi. Galime verstis per galvą ieškodami naujų skonių, tačiau jų pagrindu visuomet išliks tradicijos ir patirtis“, –didžiuodamasis savo naujausią kūrinį pristato R. Barakūnas.
