Meilė Indrei po Londone praleistų 7 metų Mantą prišaukė atgal į Lietuvą. Jau dvejus metus pora gyvena po vienu stogu, augina Akita Inu veislės šunį Torą ir, aišku, jau galvoja apie vestuves.
Keistąją sutartį juodu sudarė vos susipažinę, kai Indrei buvo 14-a, o Mantui – 16 metų. Dabar I.Krenčiūtė dirba sostinės bare „Distilerija“, Mantas – „Bardake“ ir svajoja ateityje įkurti savo barą. O kol kas kokteilių vakarėlius draugams rengia savo namuose Vilniuje.
– Kaip tapote barmenais?
Mantas: Mūsų istorijos skirtingos. Aš mėginau studijuoti Šiauliuose. Iš pradžių – informacines technologijas, nes tada buvo populiaru.
Tačiau nuėjus į pirmą paskaitą dėstytojas mus pasitiko su tokia pastaba: „Tie, kurie turi menininko sielą, nesupras, kas čia vyksta.“ Kai prasidėjo aukštosios matematikos paskaitos, iškart supratau, kad ne ten papuoliau.
Po metų išbandžiau grafikos studijas, vėliau perėjau į tapybą. Norėdamas užsidirbti vasarą išvažiavau į Londoną, kur turėjau dirbti valytoju biure.
Tačiau ten mane pakvietęs geriausias draugas atvykus pasiūlė padirbėti bare. Sutikau! Bet vasarai pasibaigus sugrįžau į Šiaulius baigti mokslų.
Tačiau netrukus sulaukiau netikėto skambučio iš Londono. Baro vadovas, tuo metu buvęs vienas geriausių barmenų pasaulyje, pakvietė grįžti pas jį ir mokytis būti barmenu. Nedvejodamas mečiau mokslus ir išvykau į Londoną. Ten dirbau 7 metus.
Indrė: Aš į užsienį niekada neplanavau važiuoti, tad baigusi mokyklą atsikrausčiau į Vilnių. Nuo vaikystės svajojau turėti savo barą ar restoraną.
Dar gyvendama Šiauliuose dirbau tėvų draugų restorane.
Man atrodė, kad kuo daugiau dirbsiu šioje srityje, tuo didesnės bus galimybės įgyvendinti svajonę. Vienu metu ir Mantas norėjo įsikurti Vilniuje, bet jam nepavyko susirasti darbo.
Susidarė įspūdis, kad Manto patirtis Londone darbdaviams nebuvo įdomi. Visur reikėjo žmonių, turinčių patirties Lietuvos baruose.
Mantas: Tai buvo prieš kokius penkerius metus. Tada niekam nebuvo įdomu, kad dirbau su pasaulinio lygio specialistais. Pretendavau į 30 darbo vietų, bet nepavyko įsidarbinti, tad išvažiavau atgal į Londoną.
Vis grįždavau atostogų į Lietuvą. Man visada patiko Vilnius, tad leisdavau laiką čia. Ir vis dažniau su Indre.
Vasarą iki šiol dirbame mūsų ir draugų organizuojamame dainuojamosios poezijos festivalyje šalia Šiaulių „Saulėtos naktys“, kur festivalio metu atidarome ekologišką barą.
– Tai kodėl jūs vis dėlto nusprendėte Londoną iškeisti į Vilnių?
Mantas: Nuo paauglystės mudu su Indre buvome draugai. Aš vis kviesdavau ją atvažiuoti pas mane į Londoną atostogų, bet ji vis nenorėjo.
Indrė: O prieš kelerius metus vieną kartą jis mane privertė. Tiesiog su manimi nepasitaręs nupirko bilietus į Maltą.
Tad nuskridau pas Mantą į Londoną, iš ten į salą, o po atostogų Maltoje jau abu grįžome į Lietuvą.
Svarstėme, ar kartu vykti į užsienį, ar likti Lietuvoje. Bet aš turėjau puikų darbą, ir Mantas kaip tik gavo puikų darbo pasiūlymą, tad nusprendėme įsitvirtinti savo srityje ir Vilniuje įsikūrėme jau abu.
Mantas: Buvo gruodžio pradžia. Planavau čia pabūti mėnesį, atšvęsti Kalėdas, be to, kad pinigų nepritrūkčiau, laikinai įsidarbinau.
– Kodėl Vilnius jums šįkart jau buvo svetingas? Kas pasikeitė?
Indrė: Prieš kelerius metus mūsų šalyje įvyko lūžis, susijęs su klasikinių kokteilių išpopuliarėjimu. Visi ėmė tuo domėtis, informaciją tiesiog gėrė.
Mantas įsidarbino tada neseniai atidarytame aukštos klasės klasikinių kokteilių bare. Netrukus jis suprato, kad ir čia labai įdomu. Susipažinęs su barmenais ėmė jiems pasakoti savo idėjas, dalintis Londone įgyta patirtimi.
Mantas: Anksčiau Vilniuje nebuvo išplėtotos kokteilių kultūros, o tada prasidėjo banga. Apie mane ėmė sklisti kalbos, vis daugiau barmenų užsukdavo pasimokyti, manęs paklausyti.
Taip įsiliejau į Lietuvos barmenų bendruomenę. Grįžau pačiu laiku – su kokteilių banga.
Vis dėlto pradžia Vilniuje man buvo sunki – reikėjo priprasti prie kitokių darbo principų.
– Kuo skiriasi barmeno darbas Londone ir Vilniuje?
Mantas: Trejus metus Londone dirbau pagal vadinamąjį „taip“ (angliškai „yes“) principą – tai reiškia, kad barmenas negali klientui pasakyti „ne“, net jei ir neturi sudedamųjų dalių jo norimam kokteiliui.
Turi įsiūlyti žmogui pasirinkti kitą, jokiu būdu nesakydamas neigiamo atsakymo. Turi žemai nulenkti galvą. O Lietuvoje klientai su malonumu klausdavo apie kokteilius, man smagu buvo ką nors papasakoti.
Londono bare, kuriame prieš tai dirbau, reperis Jay-Z šventė gimtadienį, dainininkė Kate Perry organizuodavo privačius vakarėlius, užsukdavo Madonna. Gavau neįkainojamos patirties, tačiau ten buvau eilinis barmenas. Londone – milžiniška konkurencija.
Tad grįžęs į Lietuvą pasijutau žinantis daugiau, kad galiu netgi kitus pamokyti.
Sėdėdavo aplink mane penkiolika žmonių ir klausydavo degančiomis akimis. Jausmas nepakartojamas!
Vilniuje pradėjau dirbti tokiu būdu – ne pakišti žmonėms meniu po nosimi, o bandyti išsiklausinėti, ką mėgsta, kokio skonio kokteilio norėtų, ir tuomet nustebinti.
– Kai kurios poros dirbti kartu negali, nes pykstasi.
Indrė: Mantas yra kokteilių meistras, o mano sritis – palaikyti bare tvarką, aptarnauti kuo daugiau žmonių.
Man daug įdomesnis darbo bare organizavimas.
Mantas: Nuo pat pradžių kalbėjome, kad nenorime dirbti kartu. Kad vienas kitam neatsibostume.
Bet mums yra tekę dirbti keturis mėnesius viename bare, kuriame šiuo metu dirba Indrė.
Tada paaiškėjo vienintelis minusas – kad aš per lėtai dirbu. Indrė visuomet mane skubina, ypač kai būna daug žmonių.
Man patinka bendrauti su klientais neskubant, o Indrė laksto suprakaitavusi.
Tuo metu ji buvo mano viršininkė, tai aš jos klausiau.
Indrė: Už baro esame jau dešimtmetį. Mantas šiek tiek mažiau už mane, jis juk dar studijavo. O aš pradėjau nuo padavėjos, vėliau tapau barmene, teko vadovauti keliuose baruose. Abu turime didelę patirtį.
Mantas: Mes turbūt dėl to ir nesipykstame, nes matome tas pačias perspektyvas.
– Darbas bare neatsiejamas nuo flirto su lankytojais. Ar pavydo scenų vienas kitam nekeliate?
Indrė: Jei dirbame kartu ir pamatome tokių situacijų, būna, kad atsisukame vienas į kitą ir mirktelime.
Maždaug – juk mes vis tiek kartu grįšime namo.
Mantas: Abu suprantame, kad flirtas mūsų darbe būtinas. Mes taip uždirbame arbatpinigių, sukuriame ryšį su klientu, užmezgame pažintį. Tai – draugiškas flirtas. Kita vertus, man atrodo, kad aš nebemoku atsakyti į moterišką flirtą.
Indrė: Gal būtų sunku, jei mūsų profesijos būtų skirtingos.
– Kuo ypatingas barmeno darbas?
Mantas: Gal daug kam atrodo, kad barmenais dirba tik studentai, nes tai esą laikinas darbas. Bet iš tikrųjų tai yra gyvenimo būdas.
Ir, aišku, mokslas, specialybė, kurią galima plėtoti.
Mes su Indre namie turime pasidarę surenkamą barą, kurį pagal užsakymus vežamės į gimtadienius, vestuves ir kitus renginius.
Darome šampano piramides, įspūdingus kokteilių šou.
Indrė: Stengiamės neatsilikti nuo mados. O kai atvažiuojame dirbti į renginius, ypač į vestuves, žmonės stebisi, kad esame pora ne tik prie baro, bet ir gyvenime.
Tada ima klausinėti, kada mūsų vestuvės.
Žadėjome šią vasarą, bet planai kiek pasikeitė – gal tuoksimės kitą vasarą.
– Turbūt kitiems kokteilių meistrams esate priekabūs.
Indrė: Mes patys mėgstame lankytis kituose baruose paragauti kokteilių. Stengiamės neteisti, jei kas nors neįtinka, o kaip tik patariame. Taip pat ir patys ką nors nauja sužinome.
Mantas: Man patinka Vilniaus barų kultūra. Čia mes, barmenai, visi esame draugai. Kartą per mėnesį renkamės į bendrus mokymus, vykstame į ekskursijas. Konkurencijos beveik nejusti.
Dabar ruošiuosi dalyvauti atrankoje į didžiausią pasaulyje barmenų konkursą Meksikoje, į kurį Lietuva pakviesta dalyvauti pirmą kartą.
Indrė visada mane palaiko, padeda. Kad ir kur eičiau, visuomet jaudinasi labiau už mane.
Indrė: Aš vadovauju, kaip kas turi atrodyti, o jis viską padaro geriau nei aš. Taip išeina, kad aš poroje esu kaklas, kuris sukioja galvą. (Juokiasi.)
– Ar patys namuose mėgstate ragauti kokteilius?
Indrė: Kai ateina draugai, vietoj alaus pagaminame kokteilių. Turime įdomių ledukų.
Pavyzdžiui, per mano gimtadienį vaidinome, tarsi būtume tikrame bare: Mantas darė kokteilius, o aš vaikščiojau ir priiminėjau užsakymus.
Mantas: Bet nuo Naujųjų metų nebevartojame alkoholio. Mat pasaulyje barmenai laikosi vadinamojo „sauso sausio“ (angl. „Dry January“) įstatymo ir visą mėnesį negeria. Mes be alkoholio jau gyvename ir vasarį.
– Ar vis dar svarstote išvykti dirbti kartu į Londoną?
Mantas: Barų kultūra Lietuvoje sparčiai kyla, čia galima užsidirbti, yra visos sąlygos tobulėti, galime sau leisti kas tris mėnesius išvažiuoti atostogų, tad renkamės Lietuvą.
Indrė: Jei gyventume Londone, negalėtume nė pagalvoti apie savo būsto pirkimą, mašiną, savo baro atidarymą, šunį.
