Tačiau pavasarį į Europos someljė čempionatą Austrijoje vyksiantis lietuvis turi turėti žinių apie visus gėrimus, taip pat vandenį, kavą, arbatą, cigarus, gerai išmanyti maistą, nes vynas be maisto, jų tarpusavio derinimo neįsivaizduojamas.
Martynas pernai tapo pirmuoju lietuviu, užkopusiu ant aukščiausios Baltijos šalių someljė apdovanojimų pakylos per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Išgirdusi, kad jis kiekvieną dieną keliasi penktą ar šeštą valandą ryto, kad porą valandų galėtų ramiai studijuoti specializuotą vyno literatūrą, pamaniau: Martynas netruks pasivyti ir kaimynus.
Mat pernai latvis Raimondas Tomsonas pasaulio someljė čempionate pateko į pusfinalį ir dabar planetos dešimtuke yra septintas.
Praėjusį rudenį per porą mėnesių M.Pravilonis turėjo išstudijuoti dvidešimties vyno importuotojų pasiūlymus, pagal kuriuos privalėjo sudaryti įdomų butiko asortimentą.
Mat jis tada tapo „Kempinski Hotel Cathedral Square“ viešbutyje įkurto „Atelier Wine Boutique & Tasting Bar“ vadovu, taip pat yra restorano „Telegrafas“ pagrindinis someljė.
Kai kurie importuotojai specialiai atvežė vyno, kurio anksčiau Lietuvoje nebuvo. Pavyzdžiui, Burgundijos vyninė „Joseph Drouhin“ atsiuntė šešis butelius visame pasaulyje itin vertinamo vyno „La Montrachet Marquis de Laguiche“.
O someljė čempionatuose būna teorinių žinių apie viso pasaulio vyną patikrinimas, aklasis vyno ir stipriųjų gėrimų spėjimas, vyno ir maisto derinimo bei kitos praktinės užduotys, tokios kaip vyno dekantacija, svečių aptarnavimas, putojančio vyno pateikimas.
Kelią į vyno pasaulį rado atsitiktinai
Pirmą kartą Lietuvos someljė čempionate Martynas pasirodė 2014 metais ir iškart pateko į finalą.
Bet, pasirodo, jo kelias į vyno pasaulį buvo atsitiktinis. Mat baigęs vidurinę mokyklą Martynas įstojo mokytis tuo metu naujos bioinformatikos specialybės.
„Pamenu, tėvai pasakė, kad tai – labai perspektyvi profesija, nors net neįsivaizdavau, kuo būsiu ir ką turėsiu dirbti. Pasimokiau pusantrų metų.
Reikėjo laikyti architektūrinio programavimo egzaminą. Prie vieno konspekto lapo prasėdėjau visą vakarą ir ničnieko nesupratau“, – prisipažino M.Pravilonis.
Tuomet neišlaikęs šio egzamino ir sužinojęs, kad iš šios disciplinos skolų turi net kai kurie ketvirtakursiai, Martynas apsisprendė – tai ne jo pašaukimas.
Reikėjo kuo nors užsiimti. Martyno dėdė Albertas Koncijalovas, kuris taip pat yra someljė, pasiūlė per pusryčius padirbėti viename restorane.
„Keldavausi penktą ryto ir vienas lengvai susitvarkydavau. Pamenu, kartą restorane vyko vokiško rislingo vakaras.
Po jo gavau paragauti keleto rūšių vyno, tai paliko neišdildomą įspūdį. Nuo tada pradėjau vis labiau domėtis vyno pasauliu“, – pradžią prisiminė someljė čempionas.
Vynas domino labiau nei psichologija
Tiesa, tuo metu tai buvo pomėgis, nes Martynas tų pačių metų rudenį įstojo į psichologijos specialybę.
Sėkmingai baigė bakalauro studijas, o laisvu metu dirbdavo įvairiose specializuotose vyno parduotuvėse ir informaciją apie vyną rinko iš visur: knygų, žurnalų, patyrusių kolegų.
Diplomuotas psichologas turėjo rimtų ketinimų studijas tęsti Edinburgo universitete Škotijoje. Tačiau gavo darbo pasiūlymą iš vienos vyninės savininko.
„Su tuomet dar būsima žmona Gabriele susėdome ir pasikalbėjome. Abu pripažinome, kad prie psichologijos vadovėlių man reikėdavo prisiversti prisėsti.
O vyno knygos ir žurnalai kėlė didesnį entuziazmą. Taip ir nusprendėme, kad gyvenime reikia rinktis tai, kas labiausiai džiugina, – atviravo Martynas. – Pirmuoju vyno mokytoju laikau Gintautą Jašinską. Jis „Mineralinių vandenų“ parduotuvių darbuotojams vesdavo mokymus. Duodavo labai išsamius konspektus ir liepdavo atsiskaityti prie vyno lentynų.“
Žinių gausą Martynui padėjo susisteminti studijos someljė mokykloje, bet to jam neužteko: savo lėšomis jis pradėjo studijas „Court of Master Sommeliers“ organizacijoje Didžiojoje Britanijoje ir iškart išlaikė B lygio egzaminą.
„Tai buvo vieni sunkiausių mokslų“, – prisipažino Martynas.
Mokytis padeda žmona
Dabar jis siekia gauti diplomą Londone įsikūrusioje „Wine and Spirits Education Trust“ (WSET) organizacijoje.
Studijos vyksta virtualioje erdvėje.
Kiekvieną savaitę studentai gauna skirtingas užduotis, turi perskaityti daug literatūros ir atsakyti į pateiktus klausimus apie vyno regionus, jų ypatumus, kaip jie lemia vienokį ar kitokį vyno stilių ir kokią komercinę vietą konkrečios rūšies vynas užima rinkoje.
„Džiaugiuosi, jog žmona mane palaiko, padeda man ruoštis egzaminams ir čempionatams: ji užduoda klausimus, aš atsakinėju. Vėliau diskutuojame“, – pasidžiaugė Martynas.
Martynas pajuto, kad studijuoti WSET organizacijos tempu gali arba itin gabūs, arba tik tie, kurie nedirba ir visą laiką skiria mokslams.
Viena jo bendramokslė finansininkė iš Belfasto (Šiaurės Airija) tam nusprendė skirti porą metų.
Moteris aktyviai dalyvauja degustacijose, parsisiunčia įvairiausio vyno, kad galėtų jį degustuoti, vertinti.
Studijų forume ji skelbia išsamią analizę apie ūkius, kurie pagal dabartinę situaciją turėtų būti pirmieji. Tam reikia surinkti daug informacijos ir gebėjimo daryti analizę.
„Šios studijos reikalauja daug pastangų, nuolatinio skaitymo. Atvirai pasakysiu – sunkiai randu laiko draugams.
Kiek lieka laiko nuo šeimos ir darbo, visą atiduodu vyno studijoms. Dažniausiai keliuosi penktą arba šeštą ryto ir porą valandų skaitau. Tuomet vakare, kai sūnūs sumigdyti, vėl stengiuosi valandą ar dvi skirti studijoms“, – sakė Martynas.
WSET aukščiausio lygio studijos yra vyno magistro („Master of Wine“). Nuo 1955 metų, kai buvo įkurta organizacija, vyno magistrais tapo tik 354 asmenys.
Kalbama, kad vyno magistro egzaminai yra vieni sunkiausių pasaulyje.
Vyno magistro laipsnio, kurio bandys siekti M.Pravilonis, kol kas neturi nė vienas lietuvis.
Geriausia praktika – sodyboje
Tačiau vien teorijos geram someljė neužtenka – jis turi dirbti restorane, bendrauti su svečiais, juos tinkamai aptarnauti.
Pirmą kartą dalyvaujant čempionate praktikos stoka Martynui pakišo koją.
Pernai jis du tris kartus per savaitę vakarais dirbdavo restorane. Išmoko elgtis su padėklu. Namuose šeimos narius jis taip pat kartais aptarnauju su padėklu, o geriausia praktika yra sodyboje, kur prie stalo susirenka beveik dvidešimt žmonių.
Neseniai aptarnaudamas svečius restorane someljė gavo puikią pamoką.
„Laikausi nuomonės, kad raudonasis vynas turi būti atvėsintas iki 16–18 laipsnių. Kartą užsieniečiai užsisakė butelį raudonojo vyno.
Paėmiau iš rūsio, kur temperatūra yra 12 laipsnių. Atidariau butelį, svečiai paragavo ir pasakė, kad vynui trūksta vaisiškumo ir jie to butelio nepirks. Kitą butelį atnešiau iš parduotuvės lentynos.
Atidariau, paragavo, tiko. Kol jie išgėrė tą butelį, dekanteryje sušilo pirmasis butelis, kurį jie taip pat mielai išgėrė.
Supratau, kaip reikia atsargiai elgtis su vyno temperatūra“, – apie praktiką ir patirtis prakalbo Martynas.
Ar geriausiam Baltijos šalyse someljė jau pavyko rasti labiausiai jį sužavėjusį vyną?
„To vienintelio dar neradau, bet pradėjau suprasti, kad geriausių gamintojų geriausias vynas – labai sudėtingas klausimas.
Pradžioje nesupranti, kodėl jis kainuoja 200 ar net tūkstantį eurų. Įsivaizduoji, kad toks vynas turi priblokšti gausia aromatų puokšte.
Bet jo gėris – elegancija, balansas – tie dalykai, kurie nekrinta į akis. Vieną dieną imi suprasti, kad ragauji visiškai šviežią vyną, bet jauti gerą, sudėtingą struktūrą, smulkius taninus.
Kol kas į vyną žiūriu labiau akademiškai, nagrinėju jį iki smulkiausių detalių ir per daug nepasiduodu mėgavimosi emocijoms. Gal kai tapsiu paprastu vartotoju, atrasiu ir tą vienintelį“, – išvadą padarė M.Pravilonis.
