Jų receptą savininkas saugo lyg šeimos paslaptį.
Šią savaitę švęsdamas restorano 20 metų jubiliejų jo direktorius Egidijus Petrauskas pasakojo, kad virti cepelinus jam kilo mintis, kai tuometiniame Šeškinės autobusų žiede aptiko ir įsigijo kavinę „Jovarėlis“.
Tuo metu tai buvo Vilniaus pakraštys, o pietauti į kavinę dažniausiai užsukdavo autobusų vairuotojai.
Pradžia nebuvo lengva
Per vieną naktį kartu su broliais pertvarkęs „Jovarėlio“ kavinę Egidijus neatpažįstamai pakeitė jos interjerą – ant sienų nebeliko tapetų, barą puošė beržinės dailylentės, jaukumo teikė senos spintos, komodos, kurias naudojo jo senelis batsiuvys.
Kai kitą rytą kavinė atidarė duris, jos lankytojai buvo nustebę ir klausinėjo, kur dingo senasis „Jovarėlis“.
Bet praėjo nemažai laiko, kol cepelinai tapo restorano pasididžiavimu.
Šio verslo pradžia buvo sunki. E.Petrauskas neturėjo daug pagalbininkų, kartu su juo dirbo ir žmona, tik praėjus dešimtmečiui verslininkui pavyko įsigyti bulvių skutimo aparatą, tarkavimo mašiną.
Dabar čia kas mėnesį suskutama ir sutarkuojama po 10 tonų bulvių, o jos perkamos iš ūkininkų.
Cepelinus patobulino
Per du dešimtmečius cepelinai ir toliau liko populiariausias patiekalas „Agotos gryčioje“. Tiesa, šį patiekalą E.Petrauskas šiek tiek patobulino.
Nuo įprastų cepelinų, kuriuos ruošia šeimininkės namuose, jie skiriasi savo dydžiu – yra bent triskart didesni. Vieną porciją sudaro didžkukulis, kuriam paruošti reikia apie kilogramo bulvių, o įdarui – ne mažiau kaip 120 gramų mėsos faršo.
Dėl šios priežasties E.Petrauskas ir juokavo, kad nėra Vilniuje didesnių cepelinų negu „Agotos gryčioje“.
Įgudus restorano virėjams, buvo šiek tiek patobulinta ir padažo sudėtis.
Anksčiau lankytojai prašydavo prie cepelinų daugiau spirgų ir grietinės, o dabar jie renkasi ne tokį kaloringą padažą, ruošiamą iš džiovintų baravykų.
Receptą patikės atžaloms
Nors lietuviškų patiekalų mėgėjų skonis per kelis dešimtmečius nedaug pasikeitė, ekonominė krizė smarkiai supurtė cepelinų virėjus.
Dėl šios priežasties sostinėje žlugo ne viena maitinimo įstaiga, bet cepelinų valgytojų E.Petrauskui ir tada netrūko.
Tik verslininkui teko susiveržti diržą, stoti prie baro, tapti padavėju ir aptarnauti lankytojus. Tačiau tai buvo tik laikini sunkumai.
„Kai turi privatų verslą, nėra baisūs pokyčiai, tik privalai laiku susimokėti mokesčius“, – įsitikinęs E.Petrauskas.
Vyras saugo milžiniškų cepelinų receptą kaip šeimos paslaptį, kurią sutiktų patikėti nebent savo atžaloms.
Nors restorane mėgstami ir kiti tradiciniai lietuviški patiekalai, pavyzdžiui, vėdarai, kepsniai, cepelinai liko mėgstamiausiu patiekalu, kurio pageidauja apie 70–80 procentų lankytojų.
