Medžiotojo šeimoje užaugęs Paulius prisipažino – jam labiausiai patiktų fotomedžioklė, kai pasiėmęs fotoaparatą žmogus įamžina pamatytus gyvūnus.
Jaunystėje lankęs stendinį šaudymą P.Rakštys tikino, kad geras medžiotojas turi suvokti – paspaudus šautuvo nuleistuką kulka atgal į šautuvą nesugrįš, bet skries kelis kilometrus.
„Žmonės turėtų džiaugtis medžiokle ir nenaikinti gyvūnų, bet bėda ta, kad dar pasitaiko medžiotojų, kurie trokšta kraujo“, – pasakojo verslininkas, vienas pirmųjų Lietuvoje ėmęs organizuoti komercines medžiokles.
P.Rakštys prisiminė laikus, kai į Lietuvą atvykdavo medžioti tiek vokiečių, kad jie užsisakydavo net specialų lėktuvo reisą.
P.Rakštys turi išsaugojęs pirmąjį medžiotojo bilietą, kuris jam buvo įteiktas 1968 metais. Vėliau jis daug metų vadovavo Lietuvos šaudymo sporto federacijai ir nesiskundžia taiklumu.
Kad galėtų susipažinti su įvairiomis medžioklės tradicijomis, Paulius aplankė daug pasaulio šalių. Jis taip pat domisi užsienio šalių virtuve, o ypač patiekalų iš žvėrienos ir laukinių paukščių receptais.
Užsirišęs prijuostę vyras mėgsta šeimininkauti virtuvėje. Kol verslininko vaikai buvo maži, sekmadienį jie vadindavo tėvelio pietų diena.
P.Rakščiui šeimininkavimas – ne tik atgaiva sielai, bet ir galimybė išbandyti naujus receptus, pasinerti į kulinarinę kūrybą.
Ragaujant jo ruoštą elnienos karpačą burnoje lieka kadagių uogų skonis. Prieš gamindamas tokį užkandį iš elnienos P.Rakštys pirmiausia išgalanda aštriausią peilį, kokį tik turi virtuvėje.
Šaltasis užkandis ruošiamas tik iš geros kokybės mėsos. Sultinga švelnaus skonio žalia mėsa – kiekvieno virėjo pasididžiavimas. Tai gali būti stirniena, elniena, jautiena.
Toks apetitą žadinantis šaltasis užkandis iš šviežios mėsos išsiskiria švelnia raudona spalva. Kad raumeninės skaidulos būtų kuo mažesnės ir elniena būtų kuo minkštesnė, P.Rakštys ruošia šį patiekalą iš vidinės išpjovos.
Šaltasis užkandis vertingas tuo, kad verdama ar kepama elniena darosi kieta ir sausa, o valgant žalią mėsą išlieka daug vertingų medžiagų, minkštumas ir originalus skonis.
Dar vienas mėgstamas P.Rakščio patiekalas – kepta laukinės anties krūtinėlė.
Netoli Daugų neseniai sumedžiojęs keletą ančių vilnietis išdarinėjo jas ir parsivežė namo tik krūtinėles.
Laukinių ančių mėsa būna liesesnė ir tamsesnės spalvos nei fermoje nupenėtų ančių.
Laukinė antiena būna sotesnė, ilgiau virškinama, todėl žmogus vėliau praalksta nei užvalgęs vištienos.
Šaltasis elnienos užkandis
Reikės:
elnienos vidinės išpjovos;
grūstų rausvųjų pipirų;
gražgarsčių lapelių.
Padažui reikės:
alyvuogių aliejaus;
čiobrelių žiedelių;
kadagių uogų;
džiovintų spanguolių;
druskos, pipirų, sojų padažo.
Šviežią elnieną nuvalykite, suvyniokite į sviestinį popierių ir kelioms valandoms įdėkite į šaldymo kamerą. Kai mėsa sušąla, tik tada pavyksta ją supjaustyti plonais griežinėliais. Juos išdėliokite lėkštėje.
Kitas žingsnis – padažo, kuris suteikia mėsai skonį, ruošimas. Mišku kvepiantį padažą gaminkite iš visų išvardytų sudedamųjų dalių, visko dėdami pagal skonį. Kad prieskoniai geriau atskleistų savo savybes, P.Rakštys patarė tokį padažą ruošti iš vakaro.
Kai supjaustyta sušalusi mėsa atšyla, reikia ją pašlakstyti padažu, pabarstyti grūstais rausvaisiais pipirais, papuošti gražgarsčių lapeliais. Mėsa būna ypač gaivi, kai valgoma su šviežiomis gervuogėmis ir raudonaisiais serbentais. Elnienos užkandis taip pat gali būti valgomas su namuose keptomis bandelėmis.
