Pagal legendinės vilnietės pasakojimus Inga parašė tris didžiulio populiarumo sulaukusias knygas: „Perpetuum mobile“ (2002), „Post Scriptum“ (2006) ir „Dialogai su savimi“ (2010).
Mačiusi G.Dauguvietytę įvairiose gyvenimo situacijose I.Liutkevičienė naujausioje savo knygoje „15 metų su Galina Dauguvietyte“ atskleidė kitą, daugeliui nematytą režisierės charakterio pusę.
Knygoje nemažai vietos skiriama ir detalėms, kurios atskleidžia režisierės gyvenimo būdą, įpročius, netgi mėgstamus patiekalus. Pasirodo, kelią į G.Dauguvietytės širdį žurnalistei padėjo atverti ne tik kantrybė ir sugebėjimas bendrauti su valdingo charakterio režisiere, bet ir lauktuvių nunešamas paprastas silkės patiekalas.
– Kaip nutarėte pavaišinti G.Dauguvietytę silke? Ar prisimenate jos reakciją?
- Patiekalas, kurį iki šiol šeimoje vadiname Dauguvietytės silke, atsirado maždaug 2001-aisiais, kai mūsų namuose viešėjo Galina su savo vyru Jurgiu – Jurijumi Nikolajevu. Tuomet mudvi rašėme pirmąją biografinę knygą.
Prieš viešnagę paklausiau, ko jiedu pageidautų pietums. Galina teisiai šviesiai, kaip jai buvo būdinga, pasakė: „Pagamink kokios nors silkės, iškepk riebių karbonadų, tik nemėgink nupjauti riebalų! Nupirk riebesnių pyragaičių prie kavos“.
Nesu ypatinga kulinarė, tad nusprendžiau pagaminti silkę su aliejuje keptais svogūnais ir pomidorų padažu. Nors receptas paprastas, silkė Galinai labai patiko. Ji gyrė patiekalą už tai, kad silkė nebuvo per daug sūri, o svogūnai neperkepę.
Nuo to karto beveik visada eidama pas Galiną į svečius (žurnalistė pas režisierę lankydavosi maždaug du kartus per savaitę – ten ji įrašinėjo jos prisiminimus – Aut. past.), specialiai pagamindavau šios silkės ir nunešdavau stiklainyje.
Ji truputį paragaudavo, o stiklainį su likusia silke pastatydavo į šaldytuvą džiaugdamasi, kad dabar kelioms dienoms turės skanios silkės. Ir dar pridurdavo: „Tu juk žinai, kad aš be žuvies negaliu gyventi nė dienos. Jeigu neturiu žuvies ar silkės, tai kartais atsidarau žuvies konservų“.
Vėliau ji dažnai girdavo mano silkę kitiems ir pati vis prisimindavo, kaip skaniai moku ją pagaminti. Galina dažnai neleidžiančiu jai prieštarauti balsu tvirtindavo: „Kažkada aš virdavau skaniausią Vilniuje sriubą – ir tai gali patvirtinti visi, kas ragavo, o tu gamini skaniausią Vilniuje silkę“.
Dabar ir savo draugus vaišinu Dauguvietytės silke. Pagaminsiu jos Kūčioms.
– Biografijoje rašote, kad Galinos tėvas – režisierius Borisas Dauguvietis – buvo puikus kulinaras ir aludaris. Ar jauniausioji jo dukra paveldėjo meilę virtuvei?
– Galina pasakodavo, kad be ypatingai skanių sriubų, ji gamindavo ir kitokius patiekalus: zrazus, balandėlius, kepdavo antis, gamindavo, kaip sakydavo, „vinigretus“, rusiškas salotas „Olivjė“.
Ji kasdien virdavo pietus savo vyrui ir mamai, su kuria visą gyvenimą gyveno kartu.
Galinos mama aktorė Nelė Vosyliūtė Dauguvietienė į virtuvę užsukdavo tik pavalgyti. Gaminti ji taip ir neišmoko.
Prieškariu Dauguviečiai samdė tarnaitę, kuri gamindavo šeimai. Dauguviečių viensėdyje Biržų rajone, kai šeima vasarodavo, prie viryklės sukdavosi net kelios šeimininkės. Jos prikepdavo pyragėlių, kasdien gamindavo pietus šeimai ir tarnams, ūkio pagalbininkams, o N. Vosyliūtei – atskirai, nes ji valgė labai mažai ir tik jai geriausiai tinkamą maistą, dažniausiai piene troškintos šviežios žuvies, naminio sūrio riekelę.
Sovietmečiu, kai tarnaitės nebesamdė, valgį virdavo Galina. Kartą ji pasakojo, kaip paprašė mamos pabaigti virti sriubą – įmesti lauro lapų. N.Vosyliūtė vietoje lauro įdėjo eukalipto lapų. Sriubą teko išpilti.
Nors Galinos mama nieko neišmanė virtuvėje, bet jos tėvas Borisas Dauguvietis mėgo ir gaminti, ir valgyti.
Firminis jo patiekalas būdavo kotletai. Tikrindavo, kaip tarnaitė kepa kotletus ir pagal tai nuspręsdavo, ar ją priimti. Kotletų galėdavo suvalgyti visą didelę keptuvę, į kurią tilpdavo 14 kotletų, iš karto. Valgydavo juos be vienus – be duonos, be daržovių.
– Kaip G.Dauguvietytė švęsdavo Kūčias ir Kalėdas?
– Per 15 mūsų darbo ir bendravimo metų nė karto negirdėjau, kad Galina ruoštųsi Kūčioms, Kalėdoms ar jas švęstų. Sakydavo, kad Kalėdų laukimo nuotaiką prisimena tik iš vaikystės, kai mama ruošdavosi šioms šventėms.
Bet netrukus Dauguviečių šeimoje ši tradicija išnyko, mat režisierius Borisas Dauguvietis kartą labai supykdė savo žmoną aktorę Nelę Vosyliūtę – Dauguvietienę. Ji jau buvo suruošusi patiekalus Kalėdoms ir sukrovusi ant stalo. Dauguvietis išėjo parnešti eglutės, bet užstrigo Kauno centre, grįžo naktį įkaušęs ir, Galinos žodžiais, apėdė patiekalus, pirštu nubraukė tortų papuošimus.
Nuo to karto nei Kūčių, nei Kalėdų Dauguvietienė neberuošdavo, jų šeimoje būdavo švenčiama vienintelė šventė – Naujieji metai.
„Dauguvietytės silkė“
Reikalingi produktai:
1 neišdarinėta silkė;
4 vidutinio dydžio baltieji svogūnai;
lietuviškas pomidorų padažas;
šviežiai malti juodieji pipirai.
Gaminimas
Silkę išdarinėjame, supjaustome mažais gabalėliais, pamirkome šaltame vandenyje.
Svogūnus nulupame, supjaustome žiedais.
Į didelę keptuvę pilame aliejų, suberiame supjaustytus svogūnus ir kepame aliejuje ant nekaitrios ugnies, kad nesudegtų, bet taptų minkšti.
Užberiame maltų pipirų, įdedame kelis šaukštus pomidorų padažo (pagal skonį).
Kai svogūnai atvėsta, jais apipilame silkę. Skaniausia valgyti su batonu arba šviesia duona.
