Vienas tokių iššūkių ir yra anties kiaušinis. Juokinga pagalvojus, kad vos ne nacionalinis lietuvių paukštis – antelė – ant mūsų stalo patenka tik kepta. Be kiaušinio. O kur jis dingsta? Jų tiesiog niekas nenori pardavinėti.
„Jūs šiandien atvešite į turgų ančių kiaušinių? Kiek? Kiek, kiek – man visų jų reikia, – kalbasi su ūkininku Liutauras. O po pokalbio lengviau atsidūsta: – Na, kokią savaitę jau bus ramu – pažadėjo dvidešimt kiaušinių.“
Šiandien tiesa tokia: lengviau gauti stručio kiaušinį negu anties. Nes, pasirodo, prekiautojus atbaido itin trumpas ančių kiaušinių saugojimo laikas – jie labai greitai genda. Tačiau Liutauras šią problemą sprendžia paprastai – jis tuos kiaušinius keletą dienų brandina trumų druskoje. O paskui kaip sūrį užtarkuoja ant daugiaryžio iš „Acquerello“ ryžių.
Ir vėl ta pati daina: kam gaminti patiekalą ne iš įprastų, tarkim, „Arborio“ ryžių, o iš ypatingiausių „Acquerello“, kuriuos augina tik vienas Italijos Pjemonto regiono ūkis? Iš tokių, kuriuos virtuvės guru Alainas Ducasse pavadino „Rolls-Royce“ ryžių pasaulyje. Tokių, kurie brandinami mažiausiai kelerius metus, daugiausia – septynerius. Štai tokie, išvirti vištų dedeklių sultinyje, ir pasiekia Vilniaus „Gastronomikos“ restorano svečių pilvus.
Bet ir to dar negana. Štai, pavyzdžiui, tunai. Tokius pažįstame. Bet L.Čeprackas ieško „Bonito“ tunų. Kurie net ir nepriklauso tunų šeimai. Jie giminiuojasi su skumbrėmis. Tad jų gavęs patiekia žalius su rudeninėmis daržovėmis, bolivinėmis balandomis ir sultiniu iš penkių citrusinių vaisių.
Ne, ir to Liutaurui negana. Jis sugalvojo patiekalą iš itin lepių (nes greit gendančių, tačiau būtent dėl to ypač mėgstamų „Michelin“ žvaigždutėmis besipuikuojančių restoranų virėjų) Viduržemio jūros barzdočių su artišokais, džiovintomis juodosiomis alyvuogėmis ir sutirštintos žuvienės padažu.
Mėsėdžiams Liutauras siūlo jaučio šonkauliukų. Bet jis nebūtų jis, jei leistų svečiams apgraužti kauliukus – prieš tai jis mėsą nuo šonkaulių nupjausto, nulakuoja ilgai virtų įvairių padažų mase ir patiekia su skirtingos temperatūros aliejuje virtomis ir išpūstomis bulvėmis „souffles“.
„Čia ne bulvės, o tikras galvos skausmas, – sako L.Čeprackas. – Niekas nenori taip su jomis terliotis, o aš pasiryžau.“
Toliau – desertas. Šį jis sumanė kurti iš lietuviško šokolado „Naive“, kurį gamina šokoladininkas Domantas Užpalis.
O tada lėkštėje atsiranda stebuklas: šiltas, šaltas, traškus, minkštas, birus, kreminis, šakotas...
Visa tai, ir ne tik tai, gurmanai aptinka L.Čepracko naujame sezono valgiaraštyje „Viduržemio jūros brizas“.
Kodėl ta jūra su tuo vėju? Kulinaras lėtai aiškina: „Jau sakiau, kad Japonija – mano naujoji meilužė, o Viduržemio jūros šalys – Ispanija ir Prancūzija – mano senosios meilužės. Jas mylėsiu iki pat savo mirties.“
Europos kulinarijos sostine vadinamame ispanų San Sebastiane Liutauras praleido ne vienus metus. Todėl ta meilė, regis, neužgeso. Dar ir dėl to, kad šių šalių gyventojai gamina skaniai ir suprantamai.
Tai kulinaras ir nusprendė patiekti „Gastronomikos“ gerbėjams.
Čia jie pradeda nuo užkandėlės – gaspačo putos su alyvuogių aliejaus šerbetu ir rikotos varške su Jeruzalės artišokais. O tada jau nebesipriešina nešami pakvaišusio virtuvės mago kuriamo brizo.
