Senovines monetas kolekcionavusio R.Baltrūno akis pirma druskinė patraukė 1989 metais: „Kolekcininkų klube susidomėjau dailia maža druskine – apžiūrėjau, pačiupinėjau ir nusipirkau. Po kiek laiko kita papuolė į rankas, ir taip įsibėgėjau kolekcionuoti druskines.“
Tarp kėdainiškio eksponatų – nemažai carinės Rusijos laikų druskinių. Tačiau yra ir šiuolaikiškesnių, kurios į lietuvio namus atkeliavo iš Norvegijos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Latvijos.
„XIX amžiuje druska buvo aukso vertės, todėl buvo pradėtos gaminti ir druskinės. Jų dydis priklausė nuo žmogaus turtingumo. Turtuolių druskinės būdavo didelės, vargingiau gyvenusių – mažytės“, – patikino kolekcininkas.
Anuomet druska būdavo brangi, nes nebuvo šaldytuvų, o vienintelis maisto konservantas buvo druska. Reikėdavo ir indų, kur tą druską laikyti. Todėl vienos kolekcininko druskinės savo forma primena sandėliukus. Iš jų druska išpilstoma į mažytes druskines. Į vienas druskines tilpdavo vos arbatinis šaukštelis druskos, į kitas – 100 gramų ir daugiau.
Daugelis druskinių – dubenėlio formos, tačiau R.Baltrūno kolekcijoje galima išvysti gulbę ir laivą primenančių indų. Vos kelios druskinės – su dangteliais. Tokiomis praeityje naudojosi švedai, olandai, vokiečiai.
Vienas įspūdingiausių eksponatų – krištolinė gulbė sidabro sparnais. Į šią druskinę telpa apie 200 gramų druskos. Tokia druskinė būdavo pastatoma ant stalo, prie kurio susėsdavo vaišintis 6–8 žmonės. Patraukus sidabrinius sparnus, šaukšteliu galima pasisemti druskos ir pagardinti maistą. Tačiau ne tik prie šios, bet ir prie kitų druskinių pridėti šaukšteliai, nes anksčiau niekas pirštais druskos neimdavo.
R.Baltrūnas eksponatais ne tik grožisi, bet ir kai kuriuos jų naudoja pagal paskirtį. Buityje vyras naudojasi dviejų dalių druskine, nes ji – talpi, tad druskos nereikia dažnai papildyti.
„Druską naudoju ten, kur reikia, – truputį pagardinu valgį. Tačiau druskines renku ne dėl to, kad patiktų valgyti sūriai. Mano sukauptos druskinės – meno kūriniai, jie man patrauklūs. Tačiau pastaruoju metu kolekcija nebedidėja, nes negaunu tokių druskinių, kokių neturiu, vis papuola vienodos. O pirkti vienodų neverta“, – pasakojo kolekcininkų klubuose mėgstantis lankytis R.Baltrūnas.
Tačiau kėdainiškiui net 15 metų nepavyksta įkalbinti tautiečio kolekcininko parduoti taip trokštamos druskinės. „Ji – kriauklytės formos, labai įdomi. Tokios neturiu. Tačiau už jokius pinigus šeimininkas šios druskinės nenori parduoti“, – pasakojo Reimundas, niekada neskaičiavęs, kiek pinigų išleido kolekcijos eksponatams įsigyti.
Šeimininkas druskines laiko įstiklintose lentynose, todėl eksponatai greitai neapdulka.
„Dažnai pasižiūriu į jas, pakilnoju, pačiupinėju. Kolekcija man teikia džiaugsmo, nes kiekvienas eksponatas – tarsi atradimas“, – patikino 45 metus bokso treneriu dirbęs ir senokai įdomų pomėgį suradęs R.Baltrūnas.
