Orkestro „Vilnius Sinfonietta“ įkūrėjas ir dirigentas, televizijos projektų komisijos narys ir pianistas V.Lukočius laisvalaikiu rūpinasi bitėmis. Už rūpestį bitės atsidėkoja medumi, tad dirigentui bitininkavimas tuo atžvilgiu labai patinka.
Praėjusį savaitgalį pamaitinęs bites sodyboje Širvintų rajone, V.Lukočius ramiai išvyko dirbti į Suomiją – diriguoti Lapenrantos miesto simfoniniam orkestrui, kurio meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas eina nuo šių metų pradžios.
Nors šįmet V.Lukočius vikriai sukosi diriguodamas tai Lietuvoje, tai Suomijoje, bitės neliko be priežiūros. Tačiau dirigentas negalėjo pasidžiaugti labai geru medunešiu: „Bado mums nebus, tačiau tepti odą pirtyje medaus neužteks.“
Medunešiui sutrukdė lietinga vasara, tuo įsitikino dažnas bitininkas. Bet V.Lukočius dėl to neverkė: „Pavasaris iki liepų žydėjimo buvo neblogas, tačiau po to ištiko tikra katastrofa: visąlaik lijo ir bičių šeimos, atrodo, net badavo.
Medaus nebuvo daug – viena šeima buvo silpna, ją stiprinau, auginau perus kaip vaikus. Išdidėjome, bet kita šeima nusilpo – išspietė. O trečią šeimą (spiečių) tik vasarą įkėliau į naują avilį. Laukiu, kad sustiprėtų.“
Medaus kopinėjimas – tarsi šventė
Kelerius metus bitininkaujantis V.Lukočius šiuo pomėgiu užsikrėtė atsitiktinai – dirigentą paakino kompozitoriaus Algirdo Martinaičio pasakojimas apie bites.
„Sykį užsukau pas jį, atvežiau lašinių ir duonos, o jis apie bičių pasaulį papasakojo istoriją, kuri man tapo šventa ir paslaptinga. Prabėgus šiek tiek laiko, išnešiojęs tą pasakojimą savo širdyje, pradėjau veikti. Nusipirkau avilius ir pradėjau „kūrybą“, kuri tęsiasi ligi šiol“, – pasakojo V.Lukočius.
Dirigentas dabar prižiūri tris bičių šeimas, tačiau bitininkavimo virusas labai nori plisti.
„Bandysiu labai neišsiplėsti, tačiau pagunda didelė, atsilaikyti sunku“, – linksmai nusiteikęs pasakojo dirigentas.
Jam medaus kopinėjimas – kaip derliaus nuėmimas. Juk vyras bitėmis rūpinasi visus metus: prižiūri, gydo, maitina, avilius tvarko, juos apkloja, nukloja, nes žiemą sušaltų, o vasarą perkaistų.
„Kai pradedi kopinėti, prasideda šventė. Džiaugsmas ir man, ir šeimynai: anytai, seseriai su šeima, tėvams ir, žinoma, saviems „traniukams“, – patikino du sūnus ir dukrą turintis V.Lukočius.
Nors kopinėdamas medų dirigentas vilki bitininko kostiumą, per bitininkavimo sezoną jį kelios bitės vis vien sugelia.
„Kai įgelia, gelbėtis vėlu. Bet po trijų dienų įgėlimo žymės ant kūno praeina.
Nors ir stengiuosi būti su kostiumu, vis knieti ką nors padaryti neapsirengus, tad ir gaunu „smūgį“.
Buvo kuriozų, kai šį pavasarį „Eurovizijos“ komisijoje pasirodžiau su viena matančia akimi, nes kitą paslėpė mano bičiulės. Akis buvo gerai patinusi, dėl to visi kolegos leipo iš juoko“, – bičių įgėlimus prisiminė pašnekovas.
Cukrų pakeitė medumi
Nors bitininkavimas – nelengvas darbas, V.Lukočių džiugina rezultatas. Dirigentas ir jo šeimos nariai mėgsta valgyti medų vieną, juo gardinti arbatą. Dabar šeima cukraus nevartoja, nes jį pakeitė medumi.
„Nereikėtų medaus šildyti naudojant jį kepiniams ar dėti į verdantį vandenį, nes prarandama daug vertingų medžiagų.
Todėl aš mėgstu medų valgyti taip – šaukštą į burną ar senoviškai – su varškės sūriu“, – tvirtino V.Lukočius.
Dirigentas nėra puikus kulinaras, tad jam geriausiai sekasi tik išvirti arba iškepti kiaušinius. Tačiau pastaruoju metu V.Lukočius pusryčiams renkasi ne kiaušinienę, o varškę su medumi.
„Varškę užpilu medumi ir smaližiauju, patiekalas atsiranda mažiau nei per minutę, o skonis būna dieviškas, kaip ir bitininkavimas.
Pradėjęs bitininkauti ir turėdamas savo medaus atkreipiau dėmesį, kad bitininkavimas apipintas daugybe gražių žodžių: bičiulis, bičių šeima, motinėlė – bitė karalienė arba motina.
Bitės valgo – priešingai nuo kitų gyvūnų, kurie ėda. Bitės miršta, o gyvuliai dvesia. O kur dar bičių duona, bičių pienelis, perai, tranai – viskas kaip žmonių gyvenime“, – bičių ir žmonių gyvenseną lygino V.Lukočius.
