Šiandien M.Torresas Maczassekas yra savo šeimos vyną gaminančios kompanijos generalinis direktorius.
Torresų šeima vyndaryste užsiima dar nuo XVII amžiaus. Tiesa, tada vyną gamindavo daugiausiai sau, o parduodavo tik labai nedideliais kiekiais.
Viskas pasikeitė 1870-aisiais, kai du broliai Jaime ir Miguelis Torresai priešais Vilafranka del Penedeso traukinių stotį Katalonijoje, Ispanijoje, atidarė nedidelę vyninę, kuri iki šiol priklauso tai pačiai šeimai.
Šią datą galima laikyti „Torres“ imperijos įkūrimo pradžia. Nuo to laiko kompanija plėtėsi ir pamažu tapo žinoma visame pasaulyje.
Dabar „Torres“ vynuogynų yra ne tik Ispanijoje, bet ir Čilėje bei Kalifornijoje (JAV). „Torres“ vynas ir kiti alkoholiniai gėrimai eksportuojami į daugiau nei 150 šalių visame pasaulyje, tarp jų ir į Lietuvą, o šeimos verslas perduodamas iš kartos į kartą.
Šiuo metu kompanijos reikalais rūpinasi jau penktoji karta – Miguelis, jo penkeriais metais vyresnė sesuo Mireia bei pusbroliai su pusseserėmis. Tik vienintelė sesuo Ana pasuko kitu keliu ir tapo ne vyndare, bet plastikos chirurge.
Atrodytų, dirbti šeimos kompanijoje, kai gimei Torresu, yra savaime suprantama ir natūralu. Tačiau Miguelis patikina, kad ne viskas yra taip paprasta.
„Vien tai, kad gimei Torresų šeimoje ir augai vynuogynų apsuptyje, dar nereiškia, kad tau bus suteikta galimybė dirbti šeimos kompanijoje.
Norint įsilieti į šeimos verslą reikia baigti mokslus ir įgyti praktikos kitose kompanijose. Tik tapus pakankamai profesionaliam ir atsiradus galimybei galbūt pavyks įsidarbinti šeimos versle“, – teigė Lietuvoje viešėjęs ir naują vyną bei brendį pristatęs M.Torresas Maczassekas.
Prieš įsiliedamas į šeimos verslą Miguelis baigė verslo ir vadybos studijas Barselonos universitete, o vėliau tęsė mokslus JAV ir gilinosi į vynininkystės subtilybes Taragonos universitete, Ispanijoje.
Kur kas didesniu iššūkiu negu mokslai tapo būtinybė įgyti praktikos už šeimos kompanijos ribų. Įsidarbinti kurioje nors kitoje vyną gaminančioje kompanijoje Miguelis negalėjo.
„Kai tavo vardas yra Miguelis Torresas, niekas iš vyndarių nenori tavęs samdyti, nes žino, kad vienądien vis tiek iš jų pabėgsi.
Pamaniau, kad kvepalų pasaulis turėtų būti panašus į vyno, nes tai susiję su pojūčiais, kvapais, atsiminimais, tad pasukau į parfumerijos verslą. Tai buvo mano vienintelė galimybė įgyti praktikos“, – atskleidė M.Torresas Maczassekas.
Tad prieš prisidėdamas prie savo šeimos verslo 2001 metais Miguelis padirbėjo parfumerijos kompanijoje „Carolina Herrera“. Kaip juokavo pašnekovas, vienintelis trūkumas dirbant su kvepalais buvo tai, kad, kitaip nei vyno, kvepalų negalima ragauti.
Atėjęs dirbti į „Torres“ kompaniją iš pradžių Miguelis vadovavo tik vienam iš jai priklausančių vyno fabrikų, bet po truputį kilo karjeros laiptais ir 2012 metais tapo visos kompanijos generaliniu direktoriumi, perėmęs šį postą iš savo tėvo Miguelio A.Torreso.
„Prisimenu, vieną dieną jis mane pasikvietė ir sako: „Ką gi, Migueli, manau, kad man laikas į pensiją, nes aš daug dirbau.“ Jis netgi pasirašė dokumentą, kuriuo save išleido į pensiją.
Tačiau kitą dieną tėvas vėl atėjo į biurą. Klausiu: „Ką čia veiki? Tu gi pensijoje!“ O jis sako: „Žinai, buvau namuose ir man pasidarė nuobodu, tad nutariau grįžti.“ Taigi, mano tėvas niekada neišeis į pensiją“, – juokėsi M.Torresas Maczassekas.
Miguelis džiaugiasi, kad tėvas vis dar padeda rūpintis kompanijos reikalais. Juk senasis Torresas turi daug patirties ir iš praktikos žino, ar nauja jo vaikų sugalvota idėja pasiteisintų.
O tų idėjų netrūksta. Anot įmonės generalinio direktoriaus, kiekviena Torresų karta stengiasi įnešti ką nors naujo į šeimos verslą. Pavyzdžiui, jo tėvas 1979 metais pradėjo auginti vynuoges Čilėje, dar po kelerių metų – ir Kalifornijoje.
Vyndarystė Čilėje nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo atrasti vynuogynams tinkamą dirvą. Torresai pageidavo, kad tai būtų skalūnai. Tokią dirvą nėra lengva įdirbti: viską reikia atlikti rankomis, tačiau ji dėl įvairių priežasčių yra labai palanki vynuogėms auginti.
Su geologais išmaišius įvairius Čilės slėnius pagaliau netoli vandenyno buvo atrastas Empedrado slėnis (išvertus iš ispanų kalbos – „akmenuota vieta“). Tai ir buvo viena iš nedaugelio vietų Čilėje, kur rasta skalūnų.
Torresai nusprendė šiame slėnyje įveisti vynuoges, kurios čia niekada anksčiau neaugo, tačiau susidūrė su netikėta kliūtimi.
Miškuose aplink slėnį gyvena labai daug paukščių. Anksčiau nematę vynuogių sparnuočiai netruko jas pamėgti. Tad nulesė visą pirmąjį derlių.
Kitąmet Torresai prie vynuogių pastatė kaliauses. Iš pradžių jos labai padėjo, kol po kelių savaičių vienas paukštis įsidrąsino ir sulesė pirmąją vynuogę. Supratę, kad kaliausės negrėsmingos, paukščiai nusiaubė ir antrąjį derlių.
Trečius metus, vietinių nuostabai, Torresai virš vynuogių lauko paleido oro balionus. Tačiau ir tai paukščių neišgąsdino. Trečias derlius taip pat buvo prarastas.
Sparnuočių nepavyko atbaidyti ir triukšmą keliančiomis priemonėmis – jie nulesė ir ketvirtų metų derlių.
Vynuoges pavyko išsaugoti tik apdengus kiekvieną medelį specialiu tinklu.
Tad po penkerių metų, išleidę milžiniškas sumas pinigų ir praradę net keturis derlius, Torresai galėjo džiaugtis pirmosiomis 200 dėžių vyno, pagaminto iš Čilės skalūnų dirvoje išaugintų ‘Pinot Noir’ vynuogių.
Kitas ypatingas Torresų šeimos projektas buvo atgaivinti istorines Ispanijos vynuogių veisles.
Nelabai tikėdami savo sėkme Torresai vietos spaudoje paskelbė raginimus pranešti jiems apie bet kokius pastebėtus sulaukėjusius vynmedžius. Greitai jie buvo tiesiog užversti pranešimais apie tai.
Taip pavyko aptikti kone 50 senovinių vynuogių rūšių, kurios nebuvo įtrauktos į jokius pasaulio katalogus.
„Ne visos atrastos istorinės vynuogių rūšys yra geros, bet kokios 6–7 – tiesiog fantastiškos. Tikimės, kad visiškai atgaivinę šias senovines rūšis ateityje galėsime pradėti gaminti kur kas geresnį vyną“, – kalbėjo M.Torresas Maczassekas, kurio kompanija jau pagamino pirmąjį vyną iš istorinių vynuogių.
Dabartinei Torresų kartai svarbu ne tik atkurti istorines vynuogių veisles, bet ir auginti vynuoges, gaminti vyną paisant ekologinių principų. Anot M.Torreso Maczasseko, mokslininkų prognozės, kad iki 2100 metų vidutinė metinė temperatūra pakils net 4 laipsniais, kelia nerimą.
Juk vynmedžiai yra labai jautrūs, ir vos vienu laipsniu pakitusi metinė temperatūra gali smarkiai paveikti jų kokybę.
Žinodami, kad vyndarystės verslą perduos vėlesnėms šeimos kartoms, jau dabar Torresai rūpinasi tuo, kas su jų vynu bus ateityje, ir ieško naujų, vėsesnių regionų, kur būtų galima įveisti vynuogynus, jeigu metinė temperatūra toliau kils.
Be to, Torresai stengiasi gaminti vyną taip, kad kuo labiau sumažintų anglies dioksido, lemiančio globalinį atšilimą, pėdsakus.
Jau dabar apie 30 proc. energijos, reikalingos vynui pagaminti, gaunama iš atsinaujinančiųjų šaltinių. Elektros energiją gamina fotovoltiniai moduliai, kurių įrengiama vis daugiau, šiluma ruošiama deginant nukirstų senų vynmedžių medieną.
Perdirbamas netgi vyno gamybai yra naudojamas vanduo – juo plaunamos senos vyno statinės ir panašiai.
M.Torreso Maczasseko tikslas yra ateityje gaminant vyną naudoti vien tik atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. Darniai vyndarystei plėtoti kompanija jau investavo daugiau nei 10 milijonų eurų.
„Tai – dideli pinigai. Bet esame šeimos kompanija ir žinome, kad tai, ką darome dabar, liks ateities Torresų kartoms. Taigi, tai, kas galbūt dabar finansiškai nėra pelninga, ateityje atsipirks“, – paaiškino Miguelis.
Bendrovės vairą jis greičiausiai perduos atžaloms, kurių susilaukė su žmona amerikiete žurnaliste Sarah Andrews: dukterims Carolinai ir Andreai bei sūnui Migueliui Sebastianui.
Iš kartos į kartą Torresai perduoda ne tik šeimos verslą, bet ir Miguelio vardą.
M.Torresas Maczassekas juokauja, kad šia prasme jo šeima labai tradicinė: Miguelis yra jis ir jo tėvas. Miguelis buvo ir senelis bei proprosenelis. Miguelio vardą paveldėjo ir M.Torreso Maczasseko sūnus.
Vienintelis senelio tėvas buvo ne Miguelis, bet Joanas. Šis Torresas iš kitų išsiskyrė ne tik vardu, bet ir tuo, kad, užuot puoselėjęs vien vyndarystę, 1928 metais pradėjo gaminti ir brendį.
Dabar šie gėrimai pasaulyje žinomi kone taip pat gerai kaip ir „Torres“ vynas.
Torresų šeimos moterys nenusileidžia vyrams ir taip pat aktyviai įsitraukia į šeimos verslą. Pavyzdžiui, M.Torreso Maczasseko motina vokietė dailininkė Waltraud Maczassek.
Ši moteris ne tik kūrė įvairių „Torres“ vyno rūšių etiketes, bet ir pasiekė, kad kompanija gamintų vyną ir iš vokiškų vynuogių veislių, tokių kaip ‘Riesling’ ir ‘Gewürztraminer’.
Anot Miguelio, tai buvo ambicingosios jo mamos iškelta sąlyga tėvui: tekėsianti už jo, jei Torresai gamins vyną ir iš vokiškų vynuogių.
„Turiu pasakyti, kad mano tėvai yra skirtingi žmonės. Tėvas – labai griežtas žmogus, o mama – menininkė, kuriai patinka šiek tiek sumaišties. Manau, kad tie tėvų skirtumai ir padaro juos tobula pora“, – įsitikinęs M.Torresas Maczassekas.
Torresai turi ir vieną svarbią tradiciją – kiekvieną antradienį ir trečiadienį rengia aklas vyno degustacijas, kuriose ragauja ne tiktai savo, bet ir kitų gamintojų vyną.
„Tai yra svarbu – jeigu gersime tik savo pačių vyną, gresia juo per daug susižavėti ir nebepamatyti, kas jame yra blogai“, – paaiškino didžiulės imperijos paveldėtojas, kuris po darbo labiausiai mėgsta pakeliauti automobiliu ir žaisti lego su savo vaikais.
